Kaip jaunus žmones su negalia įtraukti į savęs atstovavimą?

Kaip jaunus žmones su negalia įtraukti į savęs atstovavimą?

Naujienos 2020 vasario 13

JT neįgaliųjų teisių konvencijos principu „nieko apie neįgaliuosius be neįgaliųjų“ plačiai remiamasi žmonių su negalia bendruomenėje, tačiau jaunų žmonių, o ypač vaikų su negalia balsas Lietuvoje vis dar retai girdimas. Apie vaikų su negalia teises, jų interesus ir poreikius viešojoje erdvėje dažniausiai kalba jų mamos ir tėvai. Nors tėvų įsitraukimas ir žinios labai svarbūs, tačiau nereikėtų nuvertinti ir pačių vaikų indėlio, siekiant sudaryti jiems lygias galimybes augti kartu su kitais vaikais, vystyti savo gebėjimus ir įgūdžius.

Tyrimai patvirtina, kad tėvai jų vaikų su negalia gyvenimo kokybę vertina vidutiniškai blogiau, nei patys vaikai[1]. Pasak Islandijos universiteto profesorės Snaefrídur Thóra Egilson, suaugusieji vaikų su negalia poreikius dažnai neteisingai interpretuoja. Vienas jos pateikiamų atvejų – apie berniuką, kuris atsisakė mokykloje naudoti savo elektrinį vežimėlį[2]. Mokyklos darbuotojai galvojo, kad berniukas jo atsisakė nenorėdamas išsiskirti iš kitų vaikų. Tyrėjams paklausus paties berniuko, paaiškėjo, kad jo sprendimą lėmė visai kitos priežastys. Pirma, kiti vaikai pertraukų metu norėdavo važiuoti stovėdami ant vežimėlio galo ir iškraudavo jo bateriją. Antra, nuovaža iš mokyklos autobuso buvo per stati ir berniukas bijojo susižeisti. Šiuo atveju išankstinės mokytojų nuostatos užkirto kelią išspręsti realias kliūtis, su kuriomis vaikas susidūrė. Ši situacija yra puikus pavyzdys, kodėl yra svarbu įgalinti pačius jaunus žmones su negalia kalbėti už save.

Skandinavijos šalys, nenuostabu, šioje srityje turi nemažai įdirbio. Norvegijos jaunimo su negalia asociacijos pavyzdys, palyginus su Lietuva, stulbina. Vien tik ši asociacija jungia 37 jaunimo su negalia organizacijas. Įdomu tai, kad Norvegijoje jaunų žmonių įsitraukimo į politiką lygis, buvęs ir taip tradiciškai aukštas, po Breiviko terorizmo atakų 2011 m. pastebimai pakilo, nes tai paskatino jaunus žmones siekti atremti ksenofobiją politikoje bei įrodyti, kad terorizmo išpuoliai jų pilietiškumo nepalaužė.

Suomija taip pat skiria daug dėmesio ir išteklių tam, kad skatintų jaunimo pilietiškumą: savivaldybės ir mokyklos turi privalomus moksleivių savivaldos organus, kurių įtraukimas į sprendimų priėmimą įtvirtintas įstatymuose. Mokyklų mokinių taryboms iš biudžeto skiriamos lėšos, kurias jie gali naudoti aktualiems projektams plėtoti. Deja, net ir tokiose tarybose negalią turinčių mokinių įsitraukimas yra mažas. Georg Boldt, tyręs jaunimo dalyvavimą mokyklų tarybose, pastebėjo, kad, nors tai yra platforma, lavinanti vaikų pilietinio aktyvumo įgūdžius, jaunų žmonių patirtys joje skiriasi. Ir taip aktyvūs jaunuoliai yra linkę dar labiau plėsti socialinius ratus, tuo tarpu labiau pažeidžiamų grupių mokiniai ten gali nerasti sau vietos[3]. Taigi jaunimo su negalia aktyvumas ir įsitraukimas nėra savaiminis reiškinys. Kaip rodo Suomijos pavyzdys, dalyvavimas yra įgūdis, kurį reikia ugdyti jau mokykloje. Nors svarbu, kad tam būtų sudaromos palankios sąlygos, tačiau pačių jaunų žmonių su negalia pasiryžimas įsitraukti yra dar svarbesnis.

Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau žmonių su negalia matome viešojoje erdvėje ir politikoje, tam sėkmingai išnaudojamos šiuolaikinės medijos, tačiau tikslingo šios grupės interesų atstovavimo vis dar trūksta. Vienas iš argumentų, kurį dažnai girdime iš studentų su negalia, t.y. žmonių, kurie jau ir taip yra aktyvūs, kad jie nenori įsitraukti į atstovavimą nes turi kitų veiklų. Su tuo galima sutikti – negalia nėra profesija ir asmenys, turintys negalią, neprivalo veikti advokacijos srityje. Vis dėlto, kai jaunimo su negalia įsitraukimas yra toks mažas, sudėtinga pasiekti proveržį šios grupės interesų ir teisių apsaugos srityje. Be jaunimo tiesiog nėra kam kalbėti apie kliūtis, su kuriomis šie žmonės susiduria: kokybiško ir įtraukaus bendrojo ugdymo, lytinio švietimo, aukštojo mokslo pasiekiamumo, profesinio orientavimo ir darbinių įgūdžių ugdymo ir, galiausiai, sporto, laisvalaikio veiklų ir erdvių, barų prieinamumo srityse.

Kitas atsakymas, kurį dažnai galima išgirsti – „aš kaip nors pats/pati susitvarkysiu“. Už jo dažnai slypi daugiau, nei tik nenoras įgristi kitiems su „savo problemomis“. Jauni žmonės tikrai geba savarankiškai išsireikalauti jų poreikius atitinkančių sąlygų. Tačiau individualių poreikių už(si)tikrinimu toks kovojimas neretai ir pasibaigia – vienos konkrečios kliūties nebelieka, tačiau sistemiškai problema nėra išsprendžiama. Svarbu suprasti, kad įsitraukimas į advokacijos organizacijas yra investavimas į ilgalaikius, sisteminius pokyčius. Viešąjį interesą atstovaujančios tikslinės nevyriausybinės organizacijos yra nepakeičiama visuomenės dalis, nes ne tik įgarsina žmonių su negalia balsą ir atstovauja jų interesams, bet ir sukuria platformą kelti pačių žmonių su negalia kompetencijas.

Taigi tam, kad jaunimo su negalia įsitraukimas būtų prasmingesnis, svarbu ugdyti vaikų pilietiškumo įgūdžius dar mokykloje ir kurti platformas, kurios suteiktų galimybę jauniems žmonėms su negalia išsakyti savo poreikius. Vis dėlto, paties jaunimo pasiryžimas dalyvauti yra lemiamas faktorius. Todėl svarbu, kad jauni žmonės su negalia patys prisiimtų lyderystę stiprinti organizacijas savo aktyviu įsitraukimu.

Parengė Indrė Širvinskaitė

Indrė Širvinskaitė yra Vilniaus universiteto neįgaliųjų reikalų koordinatorė ir LNF savanorė. Sausio 14-15 d. ji dalyvavo Suomijos sveikatos ir gerovės instituto ir Šiaurės ministrų tarybos organizuotame ekspertų susitikime dėl vaikų ir jaunimo su negalia dalyvavimo Šiaurės regione. Vizitą finansavo Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.

[1]Linda Björk Ólafsdóttiret al. „Child and parent perspectives of life quality of children with physical impairments compared with non-disabled peers.“ Scandinavian journal of occupational therapy 26.7 (2019): 496-504, 500.

[2]Snæfríður Þóra Egilson, “Life quality and participation of disabled children and youth: Main lessons learned”,Expert meeting on participation for Children and youth with disabilities in the Nordic countries,2020-01-15

[3]Boldt, Georg, “Young People and Democratic Participation in Finland: Window Dressing or Transformative Experiences?”, Expert meeting on participation for Children and youth with disabilities in the Nordic countries, 2020-01-14

 

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *