pirmą kartą dalyvauja Kultūros naktis renginyje! Dažnas apie socialinės globos namus, kuriuose gyvena negalią turintys žmonės, sužinome iš kino filmų ar nuogirdų spaudoje: Nors atrodo, kad gyvenimas globos namuose pakankamai patogus, o kai kurie gyventojai savo kambarėlį vadina „namais“, čia netrunkama prarasti bet kokias tapatumo užuomazgas. Kodėl?
Dėl vienos paprastos priežasties: čia visi vertinami vienodai – kaip negalintys savimi pasirūpinti ligoniai: už juos skalbiama, jiems gaminamas maistas. Kviečiame susipažinti su faktais.
2012 m. duomenimis, šalyje yra 244,6 tūkst. neįgalių suaugusių asmenų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2013 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 42 socialinės globos namai asmenims su psichosocialine ar proto negalia. Trisdešimties šių įstaigų steigėja yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Viso socialinės globos įstaigose 2013 metų pabaigoje gyveno 6862 asmenys, tarp jų – 672 vaikai ar jaunuoliai. Net 3,2 tūkst., šių žmonių t. y. 51,6 proc., turi psichikos negalią, 35,4 procento – proto negalią.
Lietuvoje 4 neįgalių vaikų ir jaunimo globos įstaigose gyvena 150 vaikų ir 504 jaunuoliai, iš jų 94 proc. turi proto ir (ar) psichikos negalią, 5 sutrikusio vystymosi kūdikių namuose gyvena 327 vaikai, iš jų 21 proc. turi proto ar psichikos negalią.
Vidutiniškai per metus išrašomi apie 580-600 siuntimai į socialinės globos įstaigas. (2013 m. duomenimis buvo: 581 siuntimai – 507 nauji siuntimai (87,2%), 74 perkelti iš kitų SGN)
Šiuo metu laukimo eilėje yra 179 suaugusieji neįgalūs asmenys patekti į socialinės globos namus.
Jungtinių Tautų Konvencija dėl Kankinimų ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo draudimo ir jos Fakultatyvaus protokolo 4 straipsnyje yra pateikta plati laisvės apribojimo vietos sąvoka:
„laisvės apribojimo (atėmimo) vieta yra bet kuri protokolą ratifikavusios šalies jurisdikcijoje esanti ir kontroliuojama įstaiga, kurioje valdžios institucijai įsakius, paraginus, sutikus ar pritarus asmenims yra arba gali būti atimta laisvė. Šiame Protokole laisvės apribojimas reiškia bet kokį asmens sulaikymą ar įkalinimą ar apgyvendinimą viešojoje ar privačioje laisvės apribojimo vietoje, kurios tam tikros teisminės, administracinės ar kitos valdžios institucijos įsakymu tam asmeniui neleidžiama savo noru palikti“.
Laisvės apribojimo vietomis laikytinos:
– policijos nuovados (areštinės);
– tardymo izoliatoriai;
– nepilnamečių asmenų sulaikymo patalpos;
– laikino sulaikymo patalpos, esančios pasienio punktuose, uostų ir oro uostų tranzito zonose;
– imigrantų ir prieglobsčio prašytojų sulaikymo centrai;
– uždaros psichikos sveikatos įstaigos;
– socialinės globos įstaigos;
– saugumo ir (ar) žvalgybos sulaikymo patalpos;
– kariuomenės jurisdikcijai priklausančios sulaikymo patalpos;
– konvojavimui naudojamos transporto priemonės;
– uždaros narkomanijos gydymo įstaigos;
– vaikų globos įstaigos (namai).
Vietų, kurios gali būti laikomos laisvės apribojimo vietomis, skaičius Lietuvoje yra apie 400*. Iš jų 11 įkalinimo įstaigų (3 tardymo izoliatoriai, 6 pataisos namai, 1 kalėjimas (pastaba: Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas vykdo 2 funkcijas), nepilnamečiams skirta įstaiga – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė), 25 policijos komisariatų areštinės, 12 psichiatrijos įstaigų, 1 užkrečiamų ligų gydymo įstaiga, apie 250 globos įstaigų (iš jų apie 145 suaugusiųjų ir 100 vaikų), 39 pasienio kontrolės punktų patalpų, Užsieniečių registracijos centras (žr. 1 lentelę). 6 vaikų socializacijos centrai elgesio sutrikimų turintiems vaikams, specialiosios mokyklos spec. ugdymosi poreikių turintiems vaikams ir t.t.
Šiose institucijose laikoma arba apgyvendinta virš 30 tūkst. asmenų.
Tik 1/3 minėtų įstaigų yra baudžiamosios justicijos sistemoje, visos kitos – tai švietimo, socialinės ir sveikatos sistemos įstaigos. Jose gyvena ar laikoma virš 20 tūkst. asmenų.
Institucinė globa – likusių be tėvų globos vaikų, neįgalių vaikų, neįgalių suaugusių asmenų apgyvendinimas stacionariose socialinės globos įstaigose, kūdikių namuose, kuriuose nuolat gyvena nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų asmenų, kurių socialiniai ryšiai su bendruomene dėl šių įstaigų specifikos yra riboti, socialiniai įgūdžiai silpni, galimybės integruotis į visuomenę – minimalios. Šioms įstaigoms būdinga grupinė, o ne individuali asmens priežiūra, institucinė kultūra (griežta tvarka, taisyklės ir pan.).
Deinstitucionalizacija suprantama kaip institucijose (socialinės globos įstaigose, psichiatrijos ligoninėse, laisvės apribojimo įstaigose) esančių individų perkėlimas gyventi, gydytis ar būti globojamiems bendruomenėje. Kartu ji reiškia ir tradicinės globos ar psichiatrijos modelio keitimą pereinant nuo paternalistinės, žmogaus teises ribojančios priežiūros 24 valandas per parą prie individualizuotų, savarankiškumą skatinančių socialinių ar medicininių paslaugų arti asmens gyvenamosios vietos.
Teisė gyventi savarankiškai ir būti įtrauktiems į bendruomenę, taip pat gauti paslaugas bendruomenėje aiškiai įvardyta Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnyje, kurią Lietuva ratifikavo dar 2010 m. Čia aiškiai nurodoma, jog: visi negalią turintys asmenys turi teisę gyventi bendruomenėje, pasirinkti savo gyvenamąją vietą, gauti stacionarias ir apgyvendinimo paslaugas bei kitas bendruomenines paslaugas; valstybės turi skatinti negalią turinčių asmenų įtraukimą ir visavertį dalyvavimą bendruomenėje; ir galiausiai – bendruomeninės paslaugos ir įstaigos turi būti prieinamos ne tik bendrajai populiacijai, bet ir negalią turintiems individams.
Bendruomeninės paslaugos – alternatyvios institucinei globai įvairių formų ir rūšių, aukštos kokybės bendruomenėje teikiamos socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, kultūros ir kt. paslaugos, kurios užtikrina asmens galimybę gyventi bendruomenėje ir gauti joje specializuotą pagalbą, atitinkančią individualius asmens ar šeimos poreikius, vaikui – augti šeimos aplinkoje, bei skatina paslaugos gavėjų savarankiškumą, visapusišką dalyvavimą bendruomenėje bei socialinę įtrauktį.
