Dominykas Vaitiekūnas: „Mokyklos, kuriose mokosi ir vaikai su negalia, išmoko kur kas daugiau nei tik pasiruošti egzaminams“

Dominykas Vaitiekūnas: „Mokyklos, kuriose mokosi ir vaikai su negalia, išmoko kur kas daugiau nei tik pasiruošti egzaminams“

Naujienos 2019 gegužės 31

Aktorius, dainininkas, renginių ir laidų vedėjas Dominykas Vaitiekūnas šį pavasarį aplankė 10 Lietuvos mokyklų, kuriose su mokiniais, pedagogais ir negalią turinčiais žmonėmis kalbėjosi apie švietimo įstaigų atvirumą visokiems vaikams. Visos šios mokyklos dalyvavo Lietuvos negalios organizacijų forumo ir JAV ambasados Lietuvoje inicijuotame projekte „Mokykla visiems“, kurio tikslas – ieškoti gerųjų įtraukaus švietimo pavyzdžių ir paskatinti mokyklų bendruomenes galvoti apie įvairovės naudą.

Įvairovės tema Dominykui Vaitiekūnui – tikrai ne naujiena, tačiau aktorius ir muzikantas pats save pagavo, jog apie žmonių su negalia padėtį giliau nebuvo susimąstęs. Todėl patirtis, kurios metu turėjo galimybę susipažinti su įvairias negalias turinčiais žmonėmis ir drauge su jais keliauti į skirtingas mokyklas, padėjo atrasti naujų argumentų, kodėl visuomenės atvirumas reikalingas ne tik tiems, kurie laikomi kitokiais, bet labiausiai – pačiai visuomenei.

Kokie tavo paties prisiminimai iš mokyklos? Ar tada buvo galvojama apie įvairovę, apie įgriežtus „normalumo“ rėmus netelpančių vaikų jauseną?

 Mokiausi Panevėžyje, dvejose skirtingose mokyklose, nes vieną iš jų teko keisti dėl prastos savijautos. Kai perėjau į gimnaziją, man pasidarė lengviau kvėpuoti. Tačiau, jei pažiūrėtume į abi mano mokyklas iš įtraukumo perspektyvos, jos abi buvo „normalios“. O visi „nenormalieji“ Panevėžyje mokėsi Kranto gatvėje įsikūrusioje mokykloje. Jei norėdavome ką nors įžeisti ar pažeminti, mes klausdavom – „Tu gal iš „krantūfkės“?“. Arba gąsdindavome, kad jei prastai elgsis, mokysis „krantūfkėj“. Mes nesigilinom, kas ten mokosi, ar su fizine negalia, ar su intelekto. Mums tiesiog atrodė, kad visiems, kurie ten mokosi, yra „kū kū“. Jokio gilesnio pažinimo nebuvo. Kai man buvo 16-ka metų, susipažinau su Morta, kuri turėjo Dauno sindromą. Ji buvo mano teatro vadovės dukra. Tik tada aš pradėjau krapštyti makaulę šiais klausimais. Morta, sulaukusi paauglystės, paliko šį pasaulį, tad mūsų pažintis nutrūko. Ji, beje, buvo iš Kranto mokyklos. Ir dabar aš suprantu, kad žmonių su negalia, kokia ta negalia bebūtų, aš tiesiog nepažįstu. Tiksliau nepažinojau iki dalyvavimo šiame projekte. Man atrodo, kad tai rodo, jog gyvename izoliacinėje visuomenėje. Bent jau mano mokyklos laikais mes buvome labai izoliuoti vieni nuo kitų ir gyvenome atskiruose pasauliuose – „teisingam“ ir „neteisingam“. Labai džiaugiuosi, kad ateina laikas, kai pradedame tuos įsitvirtinusius „normalumus“ persvarstyti.

Susitikimas Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje

Susitikimuose su mokiniais dalyvavo ir žmonės su negalia, kurie turėjo skaudžios patirties mokykloje, taip pat – geros, arba visai neturėjo galimybės mokytis drauge su visais. Ką gali pasakyti apie galimybę mokytis su visais  iš žmonių su negalia perspektyvos?

 Man norėtųsi, kad būtent pačių žmonių su negalia perspektyvos viešojoje erdvėje būtų daugiau. O aš projekte susidūriau su labai skirtingomis šių žmonių patirtimis, jos visos – unikalios. Ko gera,  mane labiausiai sujaudino Irminos istorija. Irmina yra mažo ūgio, turi sąnarių ligą, dėl to šiek tiek sunkiau juda, bet juda pati. Ir vien dėl šių priežasčių suaugusiųjų pasaulis buvo ją pasmerkęs socialiniam kalėjimui, kuris vadinasi „mokymas namuose”. Per savo gyvenimą Irmina taip ir neišgirdo nei vienos objektyvios priežasties, kodėl ji negalėjo mokytis su visais. Labai gaila, kad tokia žmonių su negalia izoliacija egzistavo ir tikiuosi, kad pasaulis keičiasi, kad panašios istorijos nesikartos. Akivaizdu, kad ne Irmina buvo nepasiruošusi tam pasauliui, bet pasaulis buvo nepasiruošęs priimti šiek tiek kitokį žmogų.

Ar galimybės mokytis bendrojo lavinimo mokyklose reikia tik vaikams su negalia, ar tai naudinga visai mokyklos bendruomenei ir net visuomenei?

Turėjau galimybę pamatyti dešimties mokyklų bendruomenes ir susidariau įspūdį, kad kuo daugiau mokinių su negalia ar kitais individuliais poreikiais mokykla turi, tuo ji yra laisvesnė ir draugiškesnė. Dovilų mokyklos Klaipėdos rajone, kurioje mokosi nemažai vaikų su autizmo spektro sutrikimais ar intelekto negalia, mokiniai turėjo daugiausiai pozityvių socialinių įgūdžių.

Visos projekte dalyvavusios mokyklos pripažino, kad įtraukti vaikus su individualiais poreikiais buvo iššūkis, bet girdėjosi, kad pačios mokyklos iš to labai daug gavo. Tai paskatino bendruomeniškumą, atvirumą, mokė visus dorotis su iššūkiais ir prisiimti bendrą atsakomybę.

Man susidarė įspūdis, kad vaikai viską priėmė lengviau, jiems kitokie vaikai neatrodė kaip problema, bet kaip galimybė. Mokyklų atstovai sakė, kad sunkiausia buvo mokytojams ir kai kuriems tėvams. Aš pats iki šio projekto nebuvau pagalvojęs, kad tai naudinga pačiai mokyklos bendruomenei, o dabar įsitikinau, kad mokyklos bendruomenė labai daug išlošia. Pažinti ir išmokti prisitaikyti yra labai naudingi įgūdžiai gyvenime. Todėl manau, kad mokyklos daug gauna iš tos patirties, bet iššūkiai išlieka, nes procesas nėra lengvas ir paprastas. Tačiau naudos nepamatysime, jei viską matuosime tik egzaminų rezultatais. Mokykloje galėtume gauti kur kas daugiau nei mokslines kompetencijas. Įtraukus ugdymas prie to gali prisidėti.

Susitikimas Butrimonių Anos Krepštul gimnazijoje

 Projekto „Mokykla visiems“ metu sutikai vaikus ir pedagogus iš dešimties Lietuvos mokyklų– kokie įspūdžiai? Ar dabar daugiau galvojama apie atmosferą mokykloje, atvirumą visokiems vaikams?

Jau praėjo dvidešimt metų nuo to laiko, kai aš buvau tokio amžiaus mokinys, kaip vaikai, kuriuos sutikau mokyklose. Man atrodo, kad mes tikrai buvome kitokie. Šitie vaikai yra laisvesni, jie geriau pažįsta pasaulį. Tam turbūt pasitarnavo ir technologijos, internetas. Atrodo, kad jie paprasčiau priima viską. Aš tikiu, kad ši karta judės į priekį sparčiau nei mes.

 Kas iš susitikimų mokyklose įsiminė labiausiai?

Kelmės mokyklos direktorės frazė prie kavos – „toks jausmas, kad mes visi prieš keletą metų atsibudom ir pradedam judėti viena kryptimi“.  Man irgi toks jausmas. Vėliau, po tos „kavutės pas direktorę“ mes pabendravom su dar 9-iom mokyklomis ir įsitikinom,  kad ta startinė frazė Kelmėje turi ne tik idealizmo, bet ir realybės jausmo. Mes tikrai judame viena kryptimi. Bent jau su šitoms 10 aplankytų mokyklų.  Tik norėtųsi judėti greičiau, žinoma.

Dar labai įsiminė mokinių kūrybiniai darbai, kuriuos jie rengė atvirumo tema. Tikėjausi, kad jie bus primityvesni ir paviršutiniškesni – galvojau, pašoks padainuos, padeklamuos tekstus, kuriuos jiems išrinko mokytojai ir tiek. Jiems vis tik už daineles svarbesnė pasirodė jų bendruomenės nuomonė ir patirtys – beveik visos mokyklos darė interviu šia tema su bendruomenės nariais. Manau mokiniai projektą išnaudojo taip kaip reikia – Iškėlė klausimą kuo jiems svarbus šitas projektas ir ieškojo atsakymo savo gyvenime, o ne skrajodami poezijos pavasario padangėse.

Kaip mokytojai dalyvavo šiame procese?

Su mokiniais ir mokytojais labai daug kalbėjom ir bandėm diskutuoti apie patyčias. Tik keistas momentas, kad mokytojai sunkiau įsitraukė į diskusijas.  Paaiškėjo, kad mokytojai nelabai pratę apskritai kalbėti apie tai, kaip jie jaučiasi mokykloje. O jie juk – bendruomenės nariai ir jausmų turi begales. Susidarė įspūdis, kad mokytojai labai dažnai jaučiasi bejėgiai tiek prieš patyčias, tiek prieš prastą atmosferą. Čia yra tai, ties kuo reikia dirbti – nenumesti mokytojams visos atsakomybės, o padėti jiems.

Vaikų darbų parpda Kelmės Aukuro pagrindinėje mokykloje

Kas, tavo manymu, vis dar trukdytų sklandžiam vaiko įsiliejimui, t.y. kokius galimus pavojus darmatai aplankytose mokyklose? 

Didžiausias trikdis – žmonių nuostatos. Ypač tėvų ir mokytojų. Neteko išgirsti, kad vaikus aplankytose mokyklose trikdytų tai, kad į jų bendruomenę įsilieja kiti vaikai su individualiais poreikiais. Tie vaikai į įsiliejusius mokinius žiūri labiau ne kaip „bėdą“ ar „trikdį“, o kaip į galimybę pažinti. Jie pakankamai smalsūs ir visi greitai prisitaiko. Bet teko girdėti ir tai, kad vaikų tėvai rašo mokyklai ir prašo nepriimti kitokių vaikų. Mokytojai bijo, kad nesusitvarkys, o yra ir tokių, kurie ir pagalbinio darbuotojo priėmimą į klasę traktuoja kaip nepasitikėjimą mokytoju. Manau pajudinus nuostatas, keistųsi viskas. Bet svarbiausia – pažinti.

Kokius atsakymus ar mintis apie būdus kurti mokyklą, kurioje gerai jaučiasi visokie vaikai, išsineši po šio projekto patirties? 

Pagrindinis įgūdis, kurio mums trūksta – noras pažinti, pažinti mūsų visuomenę ir problemas. Kai susipažįstam, išnyksta nuostatos ir viskas pradeda dėliotis savaime. Ir kitas dalykas, kurį reikia skatinti – įgalinti bendruomenes ir suteikti joms pagalbą.

 

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *