Please ensure Javascript is enabled for purposes of website accessibility Henrika Varnienė: protestuoja ne žmonės su negalia, o socialinės įmonės! – LNF – Lietuvos Negalios Organizacijų Forumas

Henrika Varnienė: protestuoja ne žmonės su negalia, o socialinės įmonės!

Henrika Varnienė: protestuoja ne žmonės su negalia, o socialinės įmonės!

in Naujienos 2017 balandžio 25

Jau ne pirmą kartą stebime socialinių įmonių atstovų suburtus žmones su negalia, kurie pas politikus vedami neva savo teisių ginti. Tačiau iš tiesų neįgalieji yra pasitelkiami socialinių įmonių privilegijoms išlaikyti.

Seime svarstomos pataisos dėl žmonių su negalia  įdarbinimo paramos modelio apriboja ne jų pačių galimybes (atvirkščiai – jos yra plečiamos), bet socialinių įmonių privilegijas gauti paramą įdarbinant žmones su ribotu darbingumu. Iki šiol beveik visa parama žmonių su negalia įdarbinimui buvo skiriama socialinėms įmonėms: 2016 metais socialinės įmonės gavo apie 24 milijonus eurų už beveik 7000 žmonių su negalia įdarbinimą, tuo metu atviroje darbo rinkoje dirba 40 tūkstančių žmonių su negalia, tačiau jų darbdaviai galėjo tikėtis paramos iš fondo, kuriame buvo tik apie 4 milijonai eurų.  Be piniginių subsidijų socialinės įmonės naudojasi privilegija nemokėti pelno mokesčio bei pirmumo teise viešuosiuose pirkimuose. Ir visa tai daroma nepaisant Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteteo rekomendacijų remti ir skatinti žmonių su negalia integraciją į atvirą darbo rinką, o ne segreguotas struktūras, kokios ir yra socialinės įmonės.

Natūralu, kad tokia iškreipta situacija toliau tęstis negalėjo, todėl didžiausia žmonių su negalia organizacijas vienijanti asociacija – Lietuvos neįgaliųjų forumas – labai sveikina Seimo narių iniciatyvą žmonių su negalia įdarbinimo rėmimo modelį keisti iš esmės. Tačiau šiuo atveju neužtenka suvaldyti socialines įmones, svarbiausias tikslas yra išplėsti žmonių su negalia galimybes įsidarbinti ten, kur jie nori, ir kur yra reikalingi. Šiame kelyje būtina peržiūrėti visą įdarbinimo mechanizmą, kuris iki šiol rėmėsi vien medicininiu žmogaus darbingumo vertinimu, turinčiu mažai ką bendro su realybe. Be to, darbdavys skatinamas vieninteliu būdu – mokant pinigus už priimto žmogaus su negalia darbo užmokestį, suprask – kaip piniginę kompensaciją už neatliktą darbą (kompensuojama nuo 60 iki 75 procentų darbo užmokesčio su visais mokesčiais). Tuo metu sėkmingiausi įdarbinimo modeliai yra tie, kurie kompensuoja žmogaus su negalią paslaugomis – t.y. suteikia tokią paramą darbdaviui, kuri leidžia darbuotojo negalios nepajusti arba dėl jos nepatirti nuostolių. Pavyzdžiui, sudaromos galimybės pritaikyti darbo aplinką taip, kad žmogus su judėjimo negalia nejaustų jokių apribojimų, kompensuojama reikalinga technika ar suteikiamos darbo arba įdarbinimo aistento paslaugos.

Praėjusią savaitę lankiausi Norvegijoje, kur buvo pristatomas jų žmonių su negalia įdarbinimo mechanizmas. Šalis, kuri mūsų suvokiama kaip dosnių išmokų dalintoja, savo sistemą sukūrė taip, kad pinigai būtų naudojami efektyviai. Darbdaviai ten skatinami vieninteliu būdu – mokymų ir darbo kompetencijų kėlimo kompensacija darbuotojui su negalia, kuri yra pririšta prie žmogaus, o ne prie įmonės. Todėl čia neįgalusis renkasi, kur jis nori ir gali dirbti. Paskatinti žmonės su negalia tiesiog darbo vietoje įgyja darbdaviui reikalingų darbinių įgūdžių, mokosi profesinėse mokyklose ar universitetuose ir išbrenda iš žemos kvalifikacijos darbo rato. Tokiu būdu suteikta galimybė mokytis tampa startu pačiam neįgaliajam pradėti savo verslą, užsiimti profesionalia ir jo gebėjimus attitinkančia veikla arba tiesiog dirbti norimą darbą.

Kad piketuose ginami ne žmonių su negalia, o pačių socialinių įmonių interesai, rodo ir nuolatiniai šio verslo atstovų pasisakymai apie savo darbuotojus kaip žemos kvalifikacijos, prastą darbo jėgą, kurią galima priimti tik tuo atveju, jei už tai dosniai sumoka valstybė. Ir socialinės įmonės net neslepia, kad jų socialumas baigsis tą pačią dieną, kai pasikeis paramos mechanizmas. Turint omenyje, kad socialinės įmonės galėjo naudotis parama  darbo vietų pritaikymui (tačiau ja nesinaudojo) ir jų užduotis buvo reintegruoti žmones į darbo rinką, atstatyti jų darbines ir socialines kompetencijas, grasinimas darbuotojus su negalia atleisti rodo, kad šios įmonės neturėjo jokių šios grupės ilgalaikės ir tvarios integracijos tikslų, o tik naudojosi žmonėmis kaip pigia ir naudinga darbo jėga.

Jau ne kartą esame minėję, kad tarp socialinių įmonių yra ir tikrai puikiai dirbančių, todėl tikime, kad jie išlaikys savo darbuotojus ir naudosis naujai kuriamais pagalbos mechanizmais.  Nuoširdžiai gaila tų žmonių su negalia, kurie pateko pas darbdavius, kuriems jie reikalingi tik piniginei paramai gauti. Kiekvienas dirbantis žmogus su negalia yra vertybė, todėl sutinkame, kad pokyčiai daliai darbuotojų sukels nepatogumų ir bus skausmingi. Tačiau reforma yra būtina, kad kurtume efektyviai finansuojamą ir rezultatyvų įdarbinimo mechanizmą, kuriame visi darbdaviai būtų vienodai skatinami įdarbinti žmones su negalia.