Š. m. kovo 3-4 d. asociacijos „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ prezidentė Dovilė Juodkaitė dalyvavo Briuselyje vykusioje konferencijoje „Facing Facts Forward! Neužsimerkime neapykantos nusikaltimams“, kuri buvo skirta stiprinti bendradarbiavimą tarp vyriausybių, teisinių institucijų, pilietinės visuomenės ir tarptautinių organizacijų, siekiant kovoti su neapykantos nusikaltimais. Pagrindinis konferencijos uždavinys – numatyti praktinius žingsnius ir struktūrinius veiksmus, kurių reikėtų imtis ilgalaikiam bendradarbiavimui, tinkamai ir kokybiškai stebėsenos sistemai, kuri grindžiama tarptautiniais standartais nacionaliniu mastu, užtikrinti. Efektyvi stebėsenos sistema leidžia surasti geriausias priemones, kurios būtų taikomos neapykantos nusikaltimų aukoms padėti, o taip pat ir prevencinėms priemonėms taikyti.
Neapykantos nusikaltimai – tai kasdienė realybė visoje Europoje. Jie sužaloja žmonių gyvenimus ir pasėja baimę visoje bendruomenėje. Kadangi neapykantos nusikaltimai yra susiję su sąmoningais išpuoliais prieš aukas dėl jų esamo ar tariamo identiteto (amžiaus, rasės, tikėjimo, tapatybės ar negalios), jų reikšmė, įtaka aukoms yra žymiai didesnė nei kitų tipų nusikaltimų. Informacijos bei duomenų apie neapykantos nusikaltimus stygius kuria tokius nusikaltimus patiriančių asmenų nepasitikėjimo jausmą: jie bijo pranešti apie patirtus išpuolius, jaučiasi izoliuoti.
Šiuo metu įvairios Europos pilietinės visuomenės organizacijos renka duomenis ir informaciją apie neapykantos nusikaltimus, teikia pagalbą aukoms. Tačiau svarbiausiu siekiu vis dar išlieka būtinybė pripažinti neapykantos nusikaltimus kaip egzistuojančią opią problemą Europos vyriausybių lygmeniu. Visa nevyriausybinių organizacijų (NVO) vykdoma veikla turėtų būti tik papildanti, o ne pakeičianti vyriausybių pareigą atliepti neapykantos nusikaltimų aukų poreikius. Valstybėms naudinga NVO turima patirtis ir veikla šioje srityje, tačiau taip pat privalu užtikrinti bendradarbiavimą bei valstybinių įsipareigojimų laikymąsi.
Konferencijos metu buvo akcentuojamas bendradarbiavimo ir pasikeitimo informacija poreikis tarp valstybinių institucijų ir NVO, siekiant tinkamai identifikuoti ir sistemiškai registruoti neapykantos nusikaltimus.
Konferencijos organizatoriai, tarptautinių organizacijų ir institucijų (Žydų bendruomenė, veikianti įtraukios Europos link (CEJI), bendradarbiaudama su Europos Sąjungos Pagrindinų teisių agentūra (FRA), Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių ofisu (ODIHR), Europos Tarybos Europos Komisija prieš rasizmą ir netoleranciją (ECRI)) atstovai atkreipė dėmesį į egzistuojančias kliūtis ir trūkumus, kurie iki šiol trukdo tinkamai registruoti neapykantos nusikaltimus tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygmenimis.
Egzistuojant net 168 skirtingiems neapykantos nusikaltimų apibrėžimams, tampa sudėtinga užtikrinti vieningos sistemos ir struktūros, metodologijų įtvirtinimą, pagal kurį neapykantos nusikaltimus būtų galima nustatyti, registruoti, vertinti vieningai ir, galiausiai, tinkamai atliepti neapykantos nusikaltimų aukų poreikius. Neapykantos nusikaltimai tarp visų nusikaltimų išsiskiriasi tuo, kad juos sunku fiksuoti dėl neretai nesančios konkrečios nusikaltimo scenos, pavyzdžiui, dėl konkretaus asmens identiteto įvykdytas momentinis įžeidimas, patyčios, grasinimas gali trukti itin trumpai, nesant reikiamų įrodymų ir t. t. Tačiau tokio pobūdžio nusikaltimai, lyginant su kitais, sukelia žymiai didesnę asmeninę žalą, pasireiškiančią dideliais emociniais išgyvenimais, psichologine trauma.
Konferencijoje taip pat svarstyta, kokių priemonių reikia imtis, kad tokių neapykantos nusikaltimų fiksavimas ir registravimas bent iš dalies atitiktų tikrąją situaciją, dažnai neatitinkančią statistinių rodiklių. Didžiosios Britanijos oficialiais duomenimis, 2013-2014 metais užregistruota 44 480 neapykantos nusikaltimų. Tačiau neoficialūs neapykantos nusikaltimų duomenys teigia, kad tokių incidentų skaičius gali siekti net apie 154 000. Taigi oficiali suvestinė pateikia tik 1 iš 4 neapykantos nusikaltimų. Rodikliai taip pat gali ženkliai svyruoti pagal tokius nusikaltimus patiriančių aukų grupes. Pavyzdžiui, oficialiai užregistruoti tik 1985 neapykantos nusikaltimai ar incidentai dėl negalios, tačiau neoficialiai skaičiuojama, kad tokių atvejų gali būti iki 60 000. Šiuo atveju į oficialią statistiką patenka tik 1 iš 30 minėtų incidentų. Didžioji dalis neidentifikuotų ir neužregistruotų neapykantos nusikaltimų lieka nežinioje dėl žinių, pasitikėjimo atsakingomis institucijomis stokos, kuri sietina su baimėmis, o taip pat nepankama kompetencija ir galimybėmis atliepti neapykantos nusikaltimų aukų poreikius.
Ką valstybės turėtų daryti? Daugiau patirties ir gerosios praktikos kovoje su neapykantos nusikaltimais turinčių šalių (Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir kt.) ekspertų nuomone, pirmiausia tokio pobūdžio nusikaltimus būtina pripažinti spręstina problema valstybiniu lygmeniu ir bendrai sutarti dėl neapykantos nusikaltimus apibrėžiančios sąvokos. Vėliau reikėtų suvokti neapykantos nusikaltimų paplitimą, apimtis, o bendradarbiaujant su ekspertais ir su tikslinėmis grupėmis dirbančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, įvertinti valstybės žinių, informacijos ir resursų lygį. Reikia nustatyti bendrus tikslus ir standartus dėl neapykantos nusikaltimų vertinimo, informacijos surinkimo, skaidrumo. Būtina užtikrinti, kad valstybės veiksmai, nukreipti kovoti su neapykantos nusikaltimais, būtų atliekami koordinuotai, o procesuose dalyvautų visos suinteresuotos pusės, kurios keistųsi informaciją, dalintųsi patirtimi ir žiniomis. Taip pat svarbu, kad būtų aptarti ir išgryninti įvairių sektorių ir institucijų įsitraukimo lygmenys, atsakomybės, užtikrintas reikiamas finansavimas.
Be to, kovoje su neapykantos nusikaltimais, siekiant jų tinkamo registravimo, turi būti laikomasi pagrindinio principo, kad nusikaltimo auka yra dėmesio centre. Norint užtikrinti tokio principo įgyvendinimą, reikia išsiaiškinti ir suvokti nacionalinį kontekstą, kodėl valstybėje viena ar kita visuomenės grupė ar mažuma nepraneša apie prieš juos vykdamas neapykantos nusikalstamas veikas. Reikia taip pat įvertinti pranešimo bei nusikaltimo registravimo kaštus, naudą, kurią auka turės, jos norus ir poreikius. Aukos nėra ir neturi būti tik pasyvūs veikėjai neapykantos nusikaltimo scenarijuje. Asmenys turi būti aktyvūs, žinoti savo teises, jaustis saugūs, kai elgiasi pilietiškai ir reaguoja į nusikalstamas veikas dėl jų identiteto.
Per konferenciją buvo aptarti ir konkretūs būdai bei priemonės, kuriomis gali būti užtikrinti aukų saugumo, informacijos ir po nusikaltimo kylančios psichologinės, socialinės, teisinės ir/ar informacinės pagalbos poreikiai. Tai informacinė medžiaga, internetiniai tinklalapiai, atliepiantys skirtingų tikslinių grupių specifiką, anoniminės ar trečiosios šalies pateiktos nusikaltimų registravimo formos, kiti būdai, kurie padėtų registruoti neapykantos nusikaltimus, o taip pat prevenciškai mažintų, skatintų išvengti neapykantos nusikaltimų visuomenėje.
