Rugpjūčio 17–18 d. Ženevoje Jungtinių Tautų (JT) Asmenų su negalia teisių komitetas vertino, kaip Lietuva įgyvendina JT Asmenų su negalia teisių konvenciją. Vertinimą gyvai stebėjusios Lietuvos negalios organizacijos pabrėžia, kad, nepaisant per dešimtmetį įvykusių pokyčių, vis dar išlieka atotrūkis tarp įtvirtintų teisių ir žmonių galimybių jomis pasinaudoti. Ženevoje vertinimą stebėjusios Lietuvos negalios organizacijų forumo ir Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ atstovės įvardija, kokias žmonių su negalia teisių problemas išryškino Komiteto klausimai ir kur Lietuvai dar reikia pokyčių.
Vertinama, kaip Konvencija veikia praktikoje
Komiteto ekspertų klausimai apėmė sritis, kuriose Lietuvoje vis dar kyla reikšmingų žmogaus teisių užtikrinimo problemų. „Tarp jų buvo žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia laisvės ribojimas ir priverstinis hospitalizavimas, neveiksnumo sistemos reforma, galimybė kreiptis į teismą, savarankiškas gyvenimas bendruomenėje ir reikalingų paslaugų prieinamumas. Taip pat nagrinėti įtraukiojo ugdymo, užimtumo, skurdo ir diskriminacijos mažinimo, fizinės bei informacinės aplinkos prieinamumo, smurto prevencijos ir žmonių su negalia įtraukties rengiantis ekstremaliosioms situacijoms klausimai“, – komentuoja Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Indrė Širvinskaitė.
Pasak I. Širvinskaitės, Lietuvos Vyriausybės delegacija buvo pasiruošusi daugelyje sričių ir galėjo išsamiai atsakyti į Komiteto klausimus: „Išskirčiau, kad daugiausia neaiškumų kilo dėl teisės į tinkamą sąlygų pritaikymą, kuris dažnai maišomas su bendruoju prieinamumu. Manau, tai parodo, kad dar nepakankamai žinoma apie šį principą, jis nepakankamai reglamentuotas mūsų teisės aktuose.“
„Tinkamas sąlygų pritaikymas reiškia individualius sprendimus konkrečiam žmogui, kad jis galėtų realiai pasinaudoti savo teisėmis. Tai gali būti lifto įrengimas mokykloje, kai jo prireikia konkrečiam mokiniui, gydytojo konsultacijos perkėlimas į prieinamą vietą ar studijų proceso bei mokymosi medžiagos pritaikymas konkrečiam studentui“, – paaiškina ekspertė.
Komitetas atskirai domėjosi ir nematomos negalios tema bei tuo, kaip Lietuvoje renkami duomenys apie žmones su negalia. Pasak Linos Sasnauskienės, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovės, autizmas yra viena iš negalių, kuri ne visada matoma iš pirmo žvilgsnio, todėl labai svarbu, kad žmonės nebūtų nematomi ir valstybės statistikoje. Jeigu nežinome, kiek žmonių yra, kokie jų poreikiai ir su kokiais barjerais jie susiduria, labai sunku tinkamai planuoti pagalbą, paslaugas ir reikalingus pokyčius.
Kas stato autistiško vaiko ateitį?
Vienas daugiausia Komiteto dėmesio sulaukusių klausimų buvo įtraukusis ugdymas. Ekspertai analizavo vykstančią švietimo reformą, mokinių skaičiaus tendencijas specialiosiose mokyklose ir kėlė klausimą, ar vykstant pokyčiams iš tiesų mažėja vaikų atskirtis. Nors specialiųjų mokyklų skaičius mažėja, jose besimokančių mokinių skaičius reikšmingai nesumažėjo. Valstybės delegacija tai siejo ir su augančiu vaikų su negalia skaičiumi Lietuvoje.
„Vien galimybės vaikui lankyti bendrojo ugdymo mokyklą neužtenka. Turime kalbėti apie tai, ar vaikas iš tiesų gali mokytis, dalyvauti ugdymo procese, ar pritaikyta ugdymosi aplinka, ar jis yra priimtas ir gauna pagalbą pagal savo individualius poreikius. Mes savo ruožtu pastebime ir didėjančią namų ugdymo tendenciją“, – komentuoja L. Sasnauskienė.
Komiteto ekspertai atkreipė dėmesį ir į vaikų be negalios tėvų požiūrį į įtraukųjį ugdymą, kėlė klausimą, ar vaikas su negalia priimamas bendroje klasėje ir ką valstybė daro, kad visuomenės požiūris keistųsi. „Įtrauktis nėra vien vaiko perkėlimas iš specialiosios mokyklos į bendrąją mokyklą. Tikroji įtrauktis prasideda tada, kai vaikas yra priimamas visos mokyklos bendruomenės: mokytojų, specialistų, klasės draugų ir jų tėvų. Projekte „MATOMI“ keliame klausimą: kas stato autistiško vaiko ateitį? Atsakymas į jį priklauso ne tik nuo šeimos, bet ir nuo visos vaiką supančios sistemos. Ir jau kritiškai atėjo laikas statyti visiems kartu“, – sako L. Sasnauskienė.
Teisė gyventi bendruomenėje
Kitas svarbus Komiteto nagrinėtas klausimas buvo Konvencijos 19 straipsnyje įtvirtinta teisė gyventi savarankiškai ir būti įtrauktam į bendruomenę. Ekspertai išsamiai nagrinėjo Lietuvos deinstitucionalizacijos procesą ir galimybes žmonėms su negalia gauti jų poreikius atitinkančias paslaugas bendruomenėje.
„Ypač sudėtinga situacija yra autistiškiems žmonėms, turintiems labai didelių pagalbos poreikių. Susiduriame su atvejais, kai bendruomeninio gyvenimo namai nėra pasirengę priimti žmogaus, kuriam reikia intensyvios pagalbos 24 valandas per parą, o kartais tokio žmogaus atsisako priimti net didesnės socialinės globos įstaigos. Krizinėse situacijose šeimai tuomet tampa ypač sunku rasti vietą ir pagalbą“, – dalijasi L. Sasnauskienė.
Pasak jos, deinstitucionalizacijos pažanga neturėtų būti vertinama vien pagal institucijų ar jose gyvenančių žmonių skaičių: „Esminis kriterijus yra tai, ar žmogus realiai turi galimybę pasirinkti, kur ir su kuo gyventi, ir bendruomenėje gauti jam reikalingą pagalbą. Deinstitucionalizacijos tikslas nėra vien pakeisti pastatus ar sumažinti institucijų skaičių. Tikslas yra užtikrinti žmogaus teisę pasirinkti savo gyvenimą ir realią galimybę gyventi bendruomenėje su tokia pagalba, kokios jam reikia. Būtent pagal tai turėtume vertinti ir Lietuvos pažangą šioje srityje.“
Kad gyvenimas bendruomenėje taptų realia galimybe, svarbus ne tik paslaugų prieinamumas, bet ir jų pritaikymas konkretaus žmogaus poreikiams. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Ramunė Lebedytė Undzėnienė pabrėžia: „Asmeninė pagalba, pritaikyta pagal žmogaus amžių, individualų pagalbos poreikį, gebėjimus ir aktyvumą, turi tapti vienu iš pagrindinių paslaugų sistemos principų. Šeimos, auginančios ar prižiūrinčios žmogų su intelekto negalia, neturėtų būti priverstos pačios kompensuoti valstybės ar savivaldybės pagalbos trūkumo.“
Kas toliau?
Pasak L. Sasnauskienės, Ženevoje vykęs vertinimas dar kartą išryškino atotrūkį tarp formaliai įtvirtintos teisės ir realios galimybės ja pasinaudoti. Tai matyti tiek įtraukiojo ugdymo, tiek savarankiško gyvenimo bendruomenėje srityse: „Autistiškų žmonių poreikiai yra labai įvairūs, todėl vieno sprendimo visiems negali būti. Kartais žmogui reikia visai nedidelio aplinkos ar bendravimo pritaikymo, o kitam – intensyvios ir nuolatinės pagalbos. Sistema turi gebėti tai atliepti.“
JT Asmenų su negalia teisių komitetas baigiamąsias pastabas ir rekomendacijas Lietuvai paskelbs pasibaigus 35-ajai sesijai rugpjūčio 27 d. Negalios organizacijos pabrėžia, kad svarbiausias kitas žingsnis bus jų įgyvendinimas nacionaliniu lygmeniu.
„Tikimės, kad valstybės institucijos įsigilins ir nuosekliai remsis Komiteto rekomendacijomis, ruošiantis ir įgyvendinant būsimas reformas. Žmonių su negalia organizacijų dalyvavimas šiuose procesuose bus labai svarbus. Esame pasirengę dirbti kartu su valstybės institucijomis, kad pokyčiai būtų veiksmingi, o Komiteto rekomendacijos taptų realiais sprendimais“, – teigia I. Širvinskaitė.
*Veikla įgyvendinama ir finansuojama pagal Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų 2025–2026 m. institucinio stiprinimo projektų programą. Projektui „Stiprus negalios skėtis – stipri teisių advokacija“ valstybės biudžeto lėšų skyrė konkursą organizuojanti įstaiga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
*Veikla įgyvendinama ir finansuojama Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo lėšomis. Projektui „LNF efektyvi advokacija, atstovaujant žmonių su negalia teisėms ir interesams“ valstybės biudžeto lėšų skyrė konkursą organizuojanti įstaiga Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
