Kurčiųjų atstovas: kol kas ne visi kurtieji gali mokytis bendrojo lavinimo mokyklose

Kurčiųjų atstovas: kol kas ne visi kurtieji gali mokytis bendrojo lavinimo mokyklose

Naujienos 2019 liepos 15

Nuo vaikystės sunkiai girdintis Kęstutis Vaišnora vadovauja Lietuvos kurčiųjų draugijai, kuri laikosi pozicijos, kad kol kas specialiosios mokyklos turi likti. Pasak Kęstučio, norint, kad vaikai su klausos negalia galėtų visavertiškai mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, visa ugdymo įstaigos bendruomenė turėtų mokėti bent gestų kalbos pagrindus. Tačiau, ar tai yra įmanoma?

„Visi galvoja apie įtraukų švietimą iš neprigirdinčiųjų pusės. Rodo į mane ir sako: „va čia gi yra pavyzdys“. Taip, bet aš turiu visiškai kurčią brolį ir aš neįsivaizduoju, kaip jis būtų mokęsis mano mokykloje“, – sako Kurčiųjų draugijos prezidentas Kęstutis Vaišnora.

Pasak jo, kiekvienas kurčiasis ir neprigirdintysis turi turėti galimybę pasirinkti kokioje mokykloje – bendrojo ugdymo ar specialiojoje – jam geriau mokytis. O norint integruoti vaikus su klausos negalia į bendrojo ugdymo mokyklas, privalu užtikrinti kad jie galės ne tik mokytis, bet ir bendrauti savarankiškai.

– Jūs pats mokėtės bendrojo ugdymo mokykloje. Papasakokit plačiau apie savo patirtį.

Pradinėje mokykloje viskas buvo gerai. Tačiau 5 klasėje, perėjus į kitą mokyklą, prasidėjo patyčios, žeminimai ir visa kita, būtent dėl to, kad neprigirdžiu. Pavyzdžiui, sėdžiu priekyje ir vaikai tyliai šaukia: „Kęstuti, Kęstuti“, o tada garsiai pašaukia, aš atsisuku ir visi juokiasi. Po to tai vystėsi į daugiau, nes augome, prasidėjo paauglystė. Buvo dienų, kai tikrai bijojau eiti į mokyklą.

Norėjau pereiti į specialiąją kurčiųjų mokyklą, tačiau ten dirbo mano dėdė ir sakė, kad pagal mano mokymosi rezultatus, man ten bus per silpna, todėl turėčiau pabaigti savo mokyklą. Tačiau aš nepasakojau šeimai apie patyčias ir kodėl noriu pereiti.

Stengiausi tiesiog būti pilka pelytė – neišsišokti, nesirodyti per daug, neapsirengti kažkaip išskirtinai. Ir nors nuo mažumės visada norėdavau į viešumą, ar kitaip atrodyti, mokykloje tai slopinau. Tik įstojus į universitetą, kadangi turėjau daug psichologijos paskaitų, išlaisvėjau.

Kęstutis Vaišnora

Kęstutis Vaišnora

– Ko trūko mokykloje tiek iš mokytojų, tiek iš bendruomenės, kad būtum jautęsis visaverčiu mokiniu, bendruomenės nariu?

Pirmiausia, kaip ir dabar važinėjant po mokyklas ir kalbantis, trūko tokio pokalbio ir pasidomėjimo, ko man iš tikrųjų reikia, kad viskas būtų gerai. Nes visi įsivaizduoja, kad jie žino, kaip turėtų būti. Pavyzdžiui, mokytojai sako: „tu sėdėk pirmame suole, mes tau aiškiau kalbėsim“, bet net nepagalvoja, kad kai jie nueina toliau, aš negirdžiu. Todėl būdavo vietų, kurias aš praleisdavau, o po to klausia, o kodėl čia praleidau.

Kartais žmonės slepia savo negalią ir nedrįsta kalbėti, todėl tai turėtų būti nuolatinis darbas ir per pokalbius gimstantis konkretus pagalbos mechanizmas.

Pavyzdžiui, mano kolega mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje. Kadangi jam sekėsi sunkiai mokytis ir užmegzti ryšius su klasiokais, jis perėjo į kurčiųjų mokyklą. Ir jis sužydėjo joje – organizavo renginius, įvedė labai daug tradicijų bei tapo vienu iš mūsų bendruomenės lyderių.

– Kurčiųjų draugija už ar prieš kurčiuosius ir neprigirdinčiuosius bendrojo ugdymo mokyklose?

Mes oficialios pozicijos šiuo klausimu neturime, bet apie tai diskutuojame. Tikrai yra pavyzdžių, kai žmonės mokosi bendrojo ugdymo mokyklose ir pasiekia labai gerų rezultatų, turi ir labai gerus santykius. Bet kai kurie sako, kad nenori prisiminti mokymosi bendrojo ugdymo mokykloje.

Todėl reikia žiūrėti į kiekvieną vaiką individualiai. Kai kas sako, kad geriau pabandyti bendrojo lavinimo mokyklą, bet reikia stebėti ir daug kalbėtis su vaiku, o jeigu per sunku, gal nereikėtų kentėti ir pereiti į Kurčiųjų mokyklą.

Tiems, kuriems geriau sekėsi, jų klausa buvo geresnė. Antra, jie turėjo draugus, kurie padėdavo. Pavyzdžiui, jeigu ko nors nesupranta, nusirašo nuo draugo. Bet ar tai yra savarankiškas mokymasis?

– Bet specialiosios mokyklos vis tiek turi likti, kad būtų galimybė pasirinkti?

Taip, šios mokyklos turi likti. Ir kurčiųjų draugijos istorija prasidėjo nuo kurčiųjų ugdymo – jie buvo pavieniui pasiskirstę po kaimus iki tol, kol mūsų šviesuoliai juos surinko ir atidarė mokyklą. Tada susibūrė bendruomenė ir prasidėjo kultūrinis gyvenimas.

– O kodėl daliai kurčiųjų specialiosios mokyklose yra geriau?

Pirmiausia jie yra bendruomenėje – savi tarp savų ir jaučiasi laisviau, nes bendrauja gestų kalba. Taip pat nemaža dalis mokytojų moka bent gestų kalbos pagrindus, atsiranda mokytojai padėjėjai, mokantys gestų kalbą. Kadangi nėra daug vaikų, ten mažesnės klasės, mokiniai gauna daugiau dėmesio. Norintys mokytis pasiekia gerų rezultatų, gabesniems duodama papildomų užduočių, vyksta įvairūs būreliai.

– Ar būnant uždaroje bendruomenėje, netrūksta tų kitų žmonių, pamatymo įvairesnio pasaulio apie ką ir yra įtraukus ugdymas?

Kaip aš sakau – įtraukus švietimas reiškia, kad kai aš atsidarau mokyklos duris, visi turi mokėti gestų kalbą. Visi galvoja apie įtraukų švietimą iš neprigirdinčiųjų pusės. Rodo į mane ir sako: „va čia gi yra pavyzdys“. Taip, bet turiu visiškai kurčią brolį ir aš neįsivaizduoju, kaip jis būtų mokėsis mano mokykloje.

Visi pedagogai turi būti pasiruošę ir mokėti bent gestų kalbos pagrindus. Pastatyti prieš kurčiąjį gestų kalbos vertėjo neužtenka – negi jis ir pertraukos metu vaikščios su tuo kurčiuoju? Jeigu aš pats negaliu komunikuoti, tai kokie čia socialiniai ryšiai?

Pati įtraukaus švietimo filosofija man labai patinka ir aš esu 100 proc. už, tačiau nesu už bandomuosius triušiukus ir tai, kad dabar kažkuri karta atkentės, o kitiems bus geriau.

– Tai kaip idealiu atveju turi atrodyti įtraukimas? Minėjot, kad visi mokėtų gestų kalbą, bet tai yra mažai tikėtina.

Tai aš ir keliu klausimą, jei tai mažai tikėtina, kam tai daryti. Kam imituoti šituos dalykus ir vaidinti. Taip, reikia eiti po truputį link to, bet mes turite turėti strategiją, matymą, resursus, kad tai padaryti.

– Kaip galėtų atrodyti tas ėjimas po truputį?

Pavyzdžiui, daugumoje skandinavų šalių visi vaikai jau nuo darželio mokomi gestų kalbos, supažindinami su ta kultūra. Mokyklose būna pamokos, universitetuose gali pasirinkti mokytis gestų kalbą. Va čia yra bazė ir pagarbus požiūris. Tada visuomenė yra pasiruošusi.

Jeigu mes kalbame, kad va šita mokykla bus įtraukaus ugdymo pavyzdys, tai duokim resursų, išmokykim bent jau pedagogus, administraciją ir žiūrėkime. O dabar nusiunčia ir svarbiausia mokosi toje mokykloje. Aš ne už tai.

– Ko jūs dabar norėtumėte, kaip draugija, kalbant apie kurčiųjų ugdymą?

Aš labiausiai norėčiau, kad nebūtų sunaikintos kurčiųjų mokyklos. Ir pirmiausia turime sustiprinti kurčiųjų mokyklas, kad jos taptų pavyzdžiu kitoms mokykloms. Ir jeigu kažkuri mokykla sugalvotų daryti įtraukų švietimą, turėtų su kuo konsultuotis, kaip ugdyti.

Antra, nesakyti, kad įtraukus švietimas tinka visiems, kol nenumatyta strategija ir planas. Nėra taip, kad visiškai atmestumėte specialiųjų mokyklų uždarymą, tačiau šiai dienai atmetame, kol nėra alternatyvos.

Pavyzdžiui, yra užsienyje bendrojo lavinimo mokyklų, turinčių atskiras kurčiųjų klases, be to, tose pačiose mokykloje dirba pedagogai, turintys klausos negalią. Jose mokinama gestų kalbos, bendravimo per pertraukas, pamokose kurtieji ugdomi gestų kalba. Vat gal galėtume bandyti su šituo variantu. Neseniai bendravau su Prancūzijos Kurčiųjų draugijos viceprezidente, kurios vaikai mokosi tokioje klasėje ir yra labai patenkinti.

Siekdamas prisidėti prie visuomenės informavimo apie mokinių su negalia galimybes ir poreikius bendrojo lavinimo mokyklose, Kęstutis Vaišnora dalyvauja Lietuvos negalios organizacijų forumo ir JAV ambasados Lietuvoje inicijuotame projekte „Mokykla visiems“, kurio metu įvairiose Lietuvos mokyklose rengiamos diskusijos ir kūrybinės veiklos, padedančios ieškoti būdų kurti visiems palankią ugdymo įstaigų atmosferą.

 

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *