Ką reiškia savarankiškumas, kai savo rajone gali judėti laisvai, tačiau išėjus už jo ribų keliauti savarankiškai tampa gerokai sunkiau?
Apie tai pasakojama naujame EPALE tinklaraščio įraše „Miestas mieste: neregių rajonai sovietinėje Lietuvoje“. Jame grįžtama į vietas, kuriose sovietmečiu gyveno, dirbo ir bendruomenes kūrė neregiai ir kiti žmonės su regos negalia, ir klausiama, kaip tokia aplinka suteikė daugiau galimybių gyventi savarankiškai, bet kartu brėžė ir savotiškas šio savarankiškumo ribas.
Tinklaraščio įrašas parengtas įgyvendinant tarptautinį VOICES_EU projektą, kuriame dalyvauja Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF). Projektas finansuojamas Europos Sąjungos programos „Erasmus+“ lėšomis. VOICES_EU siekia stiprinti žmonių su negalia galimybes aktyviai dalyvauti visuomenėje, atstovauti savo interesams ir patiems inicijuoti visuomenės informavimo bei pokyčių kampanijas.
Daugiau apie VOICES_EU projektą:
https://www.lnf.lt/projektai/voices-eu/
Nuo gluosnių krepšių iki namų
Šios istorijos pradžia siekia laikus gerokai iki daugiabučių statybos. Vilniuje ji prasideda 1929 m., kai Antakalnio gatvėje neregiai jau pynė krepšius. Po aštuonerių metų Baltadvaryje buvo skirtas 20 hektarų ūkis, kuriame pradėti auginti gluosniai, reikalingi krepšiams pinti.
1940 m. atsirado dirbtuvės ir parduotuvė, 1961 m. pastatytas pirmasis gyvenamasis namas žmonėms su regos negalia, o 1965 m. – darbininkų bendrabutis su 203 kambariais.
1964 m. iškilo naujas gamybinis pastatas, o 1975 m. duris atvėrė administracinis pastatas.
Vilniaus istorijos laiko juosta
1929 m. – neregiai krepšių pynėjai dirba Antakalnio gatvėje;
1937 m. – Baltadvario ūkyje auginami gluosniai krepšiams pinti;
1940 m. – buvusioje neregių mokykloje atidaromos dirbtuvės ir parduotuvė;
1961 m. – pastatomas pirmasis gyvenamasis namas žmonėms su regos negalia;
1965 m. – atidaromas 203 kambarių darbininkų bendrabutis.
Nuo Brailio rašto iki bibliotekos
Antroji laiko juosta pasakoja apie kitokį prieinamumą – galimybę skaityti.
1928 m. pasirodė pirmosios ranka rašytos knygos lietuvių Brailio raštu. 1962 m. pabaigoje išleista pirmoji lietuviška garsinė knyga. 1966 m. prie darboviečių veikusios bibliotekos buvo sujungtos į Centrinę biblioteką Vilniuje. Tai buvo vienas iš žingsnių link šiandieninės Lietuvos audiosensorinės bibliotekos.
Bibliotekos istorijos laiko juosta
1928 m. – lietuviškas Brailio raštas ir pirmosios ranka rašytos knygos;
1962 m. – pirmoji lietuviška garsinė knyga;
1966 m. – prie gamyklų veikusios bibliotekos sujungiamos į Centrinę biblioteką Vilniuje;
šiandien – Lietuvos audiosensorinė biblioteka suteikia galimybę skaityti prieinamais formatais, daugiausia EPUB formatu.
Šios datos žymi svarbius pokyčius, tačiau laiko juostos negali perteikti, ką reiškė gyventi tarp dviejų skirtingų patirčių – laisvės gerai pažįstamame rajone ir kliūčių už jo ribų.
Ar tai buvo savarankiškumas, jei už pažįstamos kaimynystės ribų juo pasinaudoti tapdavo gerokai sunkiau?
Visą EPALE tinklaraščio įrašą „Miestas mieste: neregių rajonai sovietinėje Lietuvoje“ skaitykite čia:
https://epale.ec.europa.eu/en/blog/city-within-city-blind-districts-soviet-lithuania
„Erasmus+“ projektas: 2025-1-NL01-KA220-ADU-000351570
Šis tekstas parengtas gavus Europos Sąjungos programos „Erasmus+“ finansinę paramą. Jame pateikiama informacija ir išsakomos nuomonės priklauso teksto autoriui (-iams) ir nebūtinai atspindi oficialią Europos Sąjungos ar Nyderlandų nacionalinės agentūros poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei Nyderlandų nacionalinė agentūra negali būti laikomos atsakingomis už šiame tekste pateiktos informacijos naudojimą.
