Dėl negalios namuose turėjusi mokytis Irmina: išsilavinimą gavau, bet trūko klasiokų pokštų

„Kai ateidavo rugsėjo pirmoji, aš žiūrėdavau pro langą, kaip iš gretimo kaimo eina daug mokinių su kardeliais, mergaitės ilgais plaukais su kaspinais, –prisimena Irmina Beneševičiūtė, kuriai dėl negalios nebuvo leista mokytis bendrojo ugdymo mokykloje. – O tu sėdi viena, nes tau negalima“.

38-erių Irmina dabar aktyviai įsitraukusi į neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų veiklą, groja sintezatoriumi ir dainuoja ansamblyje, kartais rašo mokslinius straipsnius bei yra baigusi bakalauro ir magistro studijas Šiaulių universitete.

Irmina nuo vaikystės serga kaulų raumenų liga, todėl turi trumpesnes galūnes. Moteris vaikšto bei pati savimi pasirūpina, tik greičiau pavargsta, sunkiau lipa laiptais bei nepasiekia aukštai sudėtų daiktų. Dėl negalios jai nebuvo leista lankyti bendrojo ugdymo mokyklos kartu su visais, o vidurinį išsilavinimą įgijo mokydamasi namuose.

„Arba mane išveš į specialiąją mokyklą arba mokymas namuose, bet nieku gyvu negalima eiti į mokyklą kartu su visais vaikais. Tiesiog taip buvo, – prisimena Irmina. – Sakydavau tėvams, kad noriu eiti į mokyklą. Jie atsakydavo: nu neleidžia, negalima“.

Labiausiai trūko bendruomenės

Mokyti Irminos į namus ateidavo beveik visų disciplinų pedagogai. Ji sako mokslo kokybe esanti patenkinta, be to, ir tėvai suteikė visas sąlygas. Tačiau nepatyrė to, kas įprasta klasėje besimokantiems vaikams. „Būčiau mokiusis iš kitų, o dabar aš viena. Pedagogai daug reikalaudavo, nuolat klausinėdavo. Kaip tai mane nervuodavo, jei būčiau buvusi mokykloje, juk būčiau galėjusi kaip nors praslysti“, – šypsodamasi pasakoja Irmina.

Ji sako, kad labiausiai jai trūko būtent klasiokų pokštų, bendrų klasės susitikimų, ir pertraukų, per kurias vaikai dūksta. Tokį mokyklos vaizdą ji matydavo kai, muzikos mokytojo pakviesta, grodavo per mokyklos šventes.

„Daug vaikų, daug triukšmo – man neįprasta, – pirmą koncertą mokykloje prisimena Irmina. – Kai atsisėdau prie sintezatoriaus, pasižiūrėjau į salę, širdis drebėjo iš baimės. Baimė ir dainuoti, o čia dar pasirodai žmonėms! Bet kai baigiau savo pasirodymą, visi plojo. Man tokiai atskirtai nuo tos švietimo sistemos, buvo įvertinimas“.

Pasak jos, nuo pedagogų požiūrio ir noro taip pat priklauso vaikų su negalia įtraukimas. „Prisiminimas apie mokyklą – kaip ji atrodo – išlikęs tik muzikos mokytojo dėka“, – teigia moteris.

Mokyklos baigimo atestatą Irmina atsiėmė kartu su bendraklasiais. „Dalyvavau su visais. Ir šukuosena padaryta, ir pasipuošusi – kaip ir visi abiturientai, – prisimena ji. – Mano klasiokė sakė kalbą, kad mokykla, kad bendruomenė ir panašiai, o aš galvoju: ką aš praradau gyvenime? Galvojau, kad pradėsiu verkti, bet laikiausi, raminau save, kad šiandien šventė. Atrodo, jie visi sėdi šnekučiuojasi, o tu vis tiek sėdi vienas. Nu kaip? Aš kartu sėdžiu, bet tas psichologinis vienišumas“.

Dabar Irmina džiaugiasi, kad su keliomis klasiokėmis susibendravo jau baigus mokyklą ir iki šiol palaiko ryšį: „Buvo atėjusios aplankyti ir pakviesti į klasiokų susitikimą (jame nedalyvavau, nes būčiau jautus svetima), bet nuo to laiko pradėjom su bendrauti – susitinkam kavos, pasišnekučiuojam, susiskambinam, pasijuokiam“.

Noras bendrauti ir mokytis nedingo

Baigusi mokyklą Irmina įstojo į Šiaulių universitetą pradinio ugdymo pedagogikos bakalaurą, vėliau baigė socialinės pedagogikos magistro studijas: „stoti nebijojau, nes labai norėjau. Norėjau kažko pasiekti, kad turėčiau specialybę“.

Moteris prisimena, kad nuo pat pirmos paskaitos džiaugėsi esanti studentė: „Aš drąsiai įėjau į auditoriją, kiti, aišku, pasižiūrėjo, o aš taip drąsiai nereaguodama atsisėdau, išsiėmiau sąsiuvinį, tušinuką – viskas tikrai labai normaliai, – prisimena Irmina, kuri sako, kad universitetas jai davė labai daug.

Nors mokydamasi namuose, Irmina beveik nebendravo su bendraamžiais, ji džiaugiasi, kad sutiko gerų žmonių, įtraukusių ją į visuomenę: „Tai priklausė ir nuo manęs. Kai aš įstojau į nevyriausybinę organizaciją buvau nedrąsi, stebėjau viską iš šalies. Po to įsitraukiau į veiklą, pradėjau ir vargonauti (aišku, su savo sintezatoriumi, nes pirštai trumpesni). Grodavau per jaunimo mišias savo parapijos bažnyčioje“.

Pasak jos, neįgaliųjų integracija, priklauso nuo visų – tiek visuomenės, tiek pačių neįgaliųjų: „reikia visų dalyvių bendradarbiavimo ir nuoširdumo. Ir mes neįgalieji turim stengtis ir dalyvauti, nes ne visi sveikieji žino“.

Siekdama keisti visuomenės nuomonę Irmina dalyvauja Lietuvos negalios organizacijų forumo ir JAV ambasados Lietuvoje inicijuotame projekte „Mokykla visiems“, kurio metu įvairiose Lietuvos mokyklose rengiamos diskusijos ir kūrybinės veiklos, padedančios ieškoti būtų kurti visiems palankią ugdymo įstaigų atmosferą.

Irmina su projekto „Miestas visiems” komanda