Iki 2023 metų pabaigos nuo karo į užsienį pasitraukė apie 6 milijonai ukrainiečių – tai didžiausia gyventojų migracija Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Pasirodo, kas penktame tokios šeimos namų ūkyje yra bent vienas asmuo su negalia. Artimojo priežiūra dažnai užima didžiąją dienos dalį, riboja galimybę dirbti, mokytis, dalyvauti visuomenės gyvenime ar turėti laiko sau. Tai sukelia socialinę izoliaciją ir ekonominį nestabilumą. Šias problemas būtų galima išspręsti pripažįstant neformalaus globėjo statusą, savivaldybėse sukuriant aiškią, „vieno langelio“ principu veikiančią sistemą ir užtikrinant glaudesnį institucijų bendradarbiavimą.
Nuo karo pasitraukusioms Ukrainos šeimoms šiuos iššūkius dar labiau apsunkina integracijos irkalbos barjerai. Lietuvos negalios organizacijų forumas rugsėjo 25 dieną surengė viešą diskusiją„Ukrainiečių šeimos, prižiūrinčios artimuosius su negalia: pagalbos prieinamumas Lietuvoje“, kuriosmetu atsakingų institucijų atstovai aptarė kylančius iššūkius ir diskutavo apie galimus sprendimobūdus. „Į Lietuvą atvykę ukrainiečiai, bėgdami nuo karo paliko savo namus, darbus, artimuosius beivisą iki tol turėtą gyvenimą. Jie turėjo pasirūpinti savo ir šeimos saugumu, prisitaikyti prie gyvenimonaujoje šalyje, o kartu ir toliau kasdien rūpintis šeimos nariais, kuriems reikalinga nuolatinėpagalba“, – sakė Lietuvos negalios organizacijų forumo projektų koordinatorė Marija Bočiarovaitė.
Sistemoje esančios spragos prastina gyvenimo kokybę
Ukrainiečių šeimų nariai, prižiūrintys artimuosius su negalia, neturi neformalaus globėjo statuso, todėl praranda teisę į socialines garantijas ir tikslinę pagalbą. Ieškant sprendimo būdų šiai problemai gimė projektas „Its Ability“, kuriuo siekiama palengvinti žmonių su negalia ir jų artimųjų iš Ukrainos integraciją Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, stiprinant jų galimybes gauti informaciją, pagalbą ir gerinant socialinių paslaugų kokybę bei jų prieinamumą. „Problema ne visada yra pagalbos nebuvimas. Žmogus kartais nežino, kur kreiptis, nes atvykus informacija jo nepasiekia, arba kelias iki paslaugos yra labai sudėtingas. Atlikdami tyrimą „Nematomas rūpestis, neišgirsti poreikiai: ukrainiečių šeimų, besirūpinančių artimaisiais su negalia, situacija ES“, tai labai aiškiai pamatėme“, – teigė projektų koordinatorė M. Bočiarovaitė ir pridūrė, kad asmenų su negalia artimieji dažnai yra nematomi ir turi kompensuoti socialinių paslaugų ir pagalbos sistemos trūkumus.
Dabartinė sistema nėra aiški
LNF atstovė Brigita Hrytsai pristatė projekto „Its Ability“ eigą ir Europos Sąjungos lygmens tyrimo rezultatus. Tyrimo duomenimis, 80 proc. ilgalaikės priežiūros Europos Sąjungoje teikia neformalūs globėjai (šeimos nariai ir draugai), kurių darbas nėra apmokamas, o 60 proc. tokią priežiūrą teikiančių asmenų yra moterys. B. Hrytsai išvardija ir esmines sistemos spragas: Europos Sąjungoje nėra vieningo globėjų pripažinimo, sistema neatitinka realių poreikių, žmonės susiduria su iššūkiais įsidarbindami bei ieškodami būsto ir patiria socialinę izoliaciją bei stresą. Lietuvoje, pasak Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovės, labiausiai pastebimos paslaugų, koordinavimo, kalbos ir užimtumo spragos, todėl šeimai reikalingas aiškus pagalbos kelias. Tad diskusijos metu buvo keliamas klausimas, kodėl reikia kalbėti ne tik apie pačius žmones su negalia, bet ir apie jų šeimas.
Ukrainiečių bendruomenės atstovė Anna Zlobynets atkreipė dėmesį, kad negalios pripažinimo procedūra Lietuvoje yra sudėtinga ir ilga, o be oficialaus statuso suteikimo žmogus negauna nei išmokų, nei pagalbos. „Tarptautinės migracijos organizacijos 2024 metų duomenimis, 85 proc. artimąjį su negalia prižiūrinčių asmenų nurodo ekonominį nestabilumą ir beveik visi patiria nuolatinį nerimą, kaltės jausmą, vienišumą ir išsekimą, dažnai nesulaukdami psichologinės pagalbos“, – dalinosi A. Zlobynets ir pridurė, kad tai nėra žmonės, kurie kada nors planavo emigruoti iš Ukrainos dėl ekonominių priežasčių – tai pabėgėliai nuo karo. „Mano nuomone, reikia, kad ukrainiečiai ir lietuviai dirbtų kartu vienoje organizacijoje“, – sakė ji diskusijos metu.
Ar žmogus turi ieškoti pagalbos, ar pagalba turi pasiekti žmogų?
„Savivaldybes laikome pagrindine integracijos ašimi, nes jos yra arčiau žmogaus ir yra pagrindinės socialinės paramos bei socialinių paslaugų organizatorės“, – pabrėžė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsieniečių integracijos grupės vyriausioji specialistė Beatričė Juškaitė. Ji dalinasi, kad Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su partneriais įgyvendina projektą „Užsienio kilmės Lietuvos gyventojų integracijos procesų koordinavimo plėtra Lietuvos Respublikos savivaldybėse“. Projekto metu 16 savivaldybių, aprėpiančių 65 proc. visų Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, atsirado užsieniečių integracijos koordinatoriaus pareigybė. „Savivaldybėse koordinatorius analizuoja savivaldybėje gyvenančių užsieniečių poreikius, planuoja ir įgyvendina integracines priemones ir užtikrinti prieigą prie jiems priklausančių viešųjų paslaugų“, – pasakojo B. Juškaitė. Kitose savivaldybėse dalį paslaugų teikia nevyriausybinės organizacijos. Vis dėlto tyrimo rezultatai atskleidžia, kad joms dažnai trūksta pakankamo ir tęstinio finansavimo, ir kitų išteklių, reikalingų kokybiškai ir nuosekliai pagalbai užsienio piliečiams.
„Vilniaus miesto savivaldybėje teikiant paslaugas stengiamės galvoti taip, kad ne žmogus turėtų eiti ieškoti paslaugos, o kad paslauga atrastų žmogų. Siekiame kuo mažiau informacinio triukšmo ir atskirų sistemų pagal tai, kas tinka užsieniečiams, o kas – tik Lietuvos gyventojams“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės Užsienio kilmės gyventojų integracijos koordinatorė Inga Tarakavičiūtė. Ji pabrėžia, kad tai, kas skiriama Lietuvos gyventojams, turėtų būti teikiama ir užsieniečiams, o ne kuriamos atskiros alternatyvos. Koordinatorė pasidalija, kad planuojama sukurti vedlį užsienio kilmės gyventojams, tad užpildę anketą, jie sužinotų, kokias paslaugas gali gauti pagal savo situaciją. „Norime jus matyti, girdėti ir su jumis susipažinti, nes kiekvienas nepasakytas sunkumas lieka neišsprendžiamas. Nežinodami, su kuo susiduriame, negalėsime pasiūlyti sprendimo“, – kreipiasi į bendruomenę I. Tarakavičiūtė.
Apie teikiamas paslaugas dažnai nežinoma
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų grupės vyresnioji patarėja Jurgita Gajauskienė paaiškino, kad Lietuvoje už socialinių paslaugų užtikrinimą yra atsakingos savivaldybės. Jos planuoja paslaugas, atsižvelgdamos į gyventojų poreikius, ir organizuoja jų teikimą. „Reikia kreiptis į savivaldybę, kurioje gyvenama. Asmens su negalia šeimai teikiamos kompleksinės paslaugos: individualios ir grupės konsultacijos, savitarpio pagalbos grupės; psichosocialinė pagalba; laikinas atokvėpis“, – vardijo J. Gajauskienė. Ji pripažįsta, kad nors paslaugos ir yra teikiamos, dalis žmonių gali nežinoti, kad jiems priklauso jas gauti. Todėl ji pritaria, kad informacija turi būti viešinama savivaldybėse, kad asmenims, kuriems ji yra reikalinga, būtų lengvai prieinama. Taip pat tarp atsakingų institucijų turėtų vykti aktyvus bendradarbiavimas, nes diskusijos metu nuskambėjo pastebėjimas, kad iki šiol jo trūksta.
Renginyje tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) Migracijos informacijos centro integracijos specialistė Simona Nemeikšytė-Ionova pristatė centro „MiCenter“ veiklą. „Vieno langelio“ principu čia teikiamos individualios konsultacijos apie gyvenimą Lietuvoje, emocinė pagalba, organizuojami integraciniai renginiai ir įvadiniai kursai. „Nuo buitinių iki teisinių klausimų esame pasirengę padėti, nukreipti ir informuoti“, – sakė S. Nemeikšytė-Ionova ir pabrėžė, kad užsienio kilmės gyventojams yra labai svarbu mokytis lietuvių kalbos, naudotis paslaugomis ir laisvalaikio galimybėmis, dalyvauti bendruomenės veiklose, kurios organizuojamos užsieniečiams. Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros Metodinės pagalbos ir analizės skyriaus vedėja Edita Bilinskaitė-Vitkauskienė pristatė gidą Ukrainos piliečiams, turintiems laikinąją apsaugą.
Apibendrinant diskusiją projektų koordinatorė M. Bočiarovaitė pabrėžė: „Svarbu, kad institucijos ateitų pas žmogų ir suteiktų pagalbą „vieno langelio“ principu. Tačiau net ir gavus informaciją ir sulaukus pagalbos, pagal šeimos poreikius, jos ne visada pakanka arba ji nėra pakankamai individuali. Šeima turi turėti galimybę gauti paslaugas artimojo su negalia priežiūrai, kad patys galėtų dirbti, užsitikrinti finansinį stabilumą, galėtų tęsti mokslus, ar paprasčiausiai turėti laiko sau“. Diskusijoje dalyvavusios specialistės sutarė bendradarbiauti ir siekti šeimoms suteikti visą jiems reikalingą informaciją, pagalbą ir kokybiškas paslaugas. Dar viena diskusijoje išryškėjusi kryptis – glaudesnis bendradarbiavimas tarp užsieniečių integracijos ir socialinių paslaugų srities – tiek ministerijos, tiek savivaldybių lygmeniu. Ypač svarbus bendradarbiavimas, kuris užtikrintų didesnį informacijos bei paslaugų prieinamumą užsieniečiams su negalia ir jų šeimoms. Diskusijos dalyviai siūlė, kad kiekvienoje savivaldybėje turėtų būti paskirtas asmuo, kuris sudarytų aiškų pagalbos planą ir padėtų žmogui orientuotis sudėtinguose sistemos procesuose.
Šios diskusijos pagrindu tapęs tyrimas „Nematomas rūpestis, neišgirsti poreikiai: ukrainiečių šeimų,besirūpinančių artimaisiais su negalia, situacija ES“, atliktas Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje.Tyrimo rezultatai rodo, kad nors paslaugos ir egzistuoja, gauti tikslinę pagalbą ir socialinesgarantijas asmenims besirūpinantiems artimaisiais su negalia – sudėtinga. Tyrimo autoriai siūloartimuoju besirūpinantį šeimos narį pripažinti neformaliu globėju ir savivaldybėse sukurti aiškią, „vieno langelio“ principu veikiančią sistemą. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad institucijos turėtųglaudžiau bendradarbiauti bei sudaryti sąlygas artimuosius su negalia prižiūrintiems ukrainiečiamsgrįžti į darbo rinką ar švietimo sistemą.
*Veikla parengta įgyvendinant tarptautinį projektą „It’s Ability! Ukrainiečių šeimų, teikiančių pagalbą artimiesiems su negalia, integracija Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje“. Projektas yra Social Innovation+ iniciatyvos dalis, finansuojama Europos Sąjungos. Išsakytos nuomonės atspindi tik projekto vykdytojų požiūrį ir nebūtinai atitinka Europos Sąjungos poziciją. Europos Sąjunga nėra atsakinga už šią informaciją.
Straipsnį parengė: Neringa Lopataitė
