Birželio 19 d. Vilniuje vyksiančiame renginyje „Kultūros naktis“ pirmą kartą dalyvauja ir Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF), pristatantis originalų ir paslapčių gaubiamą IZOBATORIŲ.
IZOBATORIUS – IZOliacijos inkuBATORIUS – tai specialus statinys, kuriame simboliškai paskęsta Lietuvos socialinės globos namuose izoliuotų žmonių su negalia tapatybės. IZOBATORIUS įsikurs šalia Šiuolaikinio meno centro (Vokiečių g. 2, Vilnius; perėjime į centro kavinę).
Esminė IZOBATORIAUS mintis – bent trumpam patekti į izoliuotą erdvę ir iš arti stebėti besikeičiančius foto kadrus iš realių žmonių su negalia gyvenimo rutinos, – kasdienybės nuotrupas, surikiuotas gražiuose ir atnaujintuose įstaigose visoje Lietuvoje, tačiau fiksuojamas konkrečių minučių, nekeičiamų taisyklių, negalimos sutrukdyti tvarkos reikalavimų. Visų vienodų dienų, kurias beveik 7 tūkst. izoliuotų neįgaliųjų – tarp jų ir vaikų bei jaunuolių – vadina gyvenimu. IZOBATORIUJE pasitinkanti foto paroda „Tapatybės iliuzija“ – tai tęsinys po Lietuvą keliaujančio parodų ciklo, „Kultūros naktyje“ pristatomo visiškai nauju formatu.
Kuo LNF IZOBATORIUS įdomus kultūriniame kontekste? Kaip teigia IZOBATORIAUS sumanytojai, savo veikloje nuolat kalbėdami apie žmonių su negalia izoliuotą gyvenimą, veikiau egzistavimą socialinės globos namuose, buvo įprasta akcentuoti tokios sistemos ydingumą: globos įstaigose uždarytų žmonių negalia tik dar labiau įsitvirtina. Tokie žmonės, už kuriuos viskas atliekama, kurių diena „sunormuota“ pagal esamas taisykles ir rutiną, praranda bet kokius gebėjimus, kuriuos, gyvendami savarankiškai ir gaudami pritaikytą pagalbą bendruomenėje, vis dar galėtų panaudoti ir taip nesijaustų tiek neįgalūs, kiek juos padaro pati globos sistema. Neatsižvelgiant į kiekvieno globos namų gyventojo padėtį ir gebėjimus, su visais neįgaliaisiais socialinės globos namuose elgiamasi vienodai: visiems skalbiami rūbai, vienu metu girdomi vaistai, rodoma viena televizijos laida, taip galutinai sunaikinant bet kokias tapatumo ir savarankiškumo apraiškas.
Tačiau paminėtinas dar vienas įdomus faktas: labai dažnai šie žmonės yra uždaryti būtent kultūros paveldo statiniuose. Šis „atradimas“ – tarsi naujas žvilgsnis, kuris dar labiau pabrėžia patį žmonių su negalia izoliuoto gyvenimo dviprasmiškumą.
Pasak sumanytojų, Lietuvoje yra labai daug uždarytų ir nuslėptų, nutylėtų istorinių fragmentų, kurie neminimi kelionių po Lietuvą vadovuose, apie juos nepasakojama vaikams mokyklose, – ši istorijos dalis tarsi ištrinama iš mūsų kultūrinio ir istorinio gyvenimo. Kalbame apie Sovietmečiu įsigalėjusią tradiciją atokiuose dvaruose įkurti pensionatus, kuri yra išlikusi iki šių dienų: dvaruose įsikūrę socialinės globos namai, tapę prieglobsčiu daugybei psichikos negalią turinčių asmenų.
Tiesa paprasta: neįgaliesiems reikalingi ne atnaujinti, renovuoti ir šviesūs rūmai, o teisinga ir orumo nepažeidžianti integracija į sveikųjų visuomenę, galimybė būti bendruomenėje ir gauti būtinas paslaugas taip pat, kaip ir kiti piliečiai. Nebereikia užsimerkti prieš faktą, kad šiuo metu Lietuvos socialinės globos namuose gyvena daugybė psichikos negalią turinčių žmonių, kuriems nuolatinė priežiūra nebūtina.
Tad „Kultūros nakties“ tyrinėtojus – visus, kurie keliaus pasižvalgyti po Vilnių, kviečiame trumpam patirti tapatybės iliuzijos akimirką, kuri kai kuriems mūsų tęsiasi kiekvieną dieną: vienodą, ritmišką, be teisės spręsti ir apsispręsti kur praleisti gyvenimą, – didinguose, bet uždaruose dvaruose… ar visiems atviroje ir įtraukioje visuomenėje.
