Please ensure Javascript is enabled for purposes of website accessibility Negalia karo akivaizdoje: žmonių patirtys ir valstybės vaidmuo - LNF - Lietuvos Negalios Organizacijų Forumas

Negalia karo akivaizdoje: žmonių patirtys ir valstybės vaidmuo

Negalia karo akivaizdoje: žmonių patirtys ir valstybės vaidmuo

Naujienos 2022-11-30

Prasidėjus karui Ukrainos žmonės su negalia negalėjo patekti į slėptuves, pabėgti iš pavojingų teritorijų jiems taip pat buvo sudėtingiau – ne visas transportas tinkamas, kelionė su tam tikrom būklėm gali būti nepakeliama. Taip pat prisideda nežinia, ar kitose šalyse bus tinkamos sąlygos žmones su negalia apgyvendinti, suteikti jiems reikiamas paslaugas. Ukrainoje prasidėjęs karas visiems priminė, kad rengiant ekstremalių situacijų planus, būtina įvertinti žmonių su negalia poreikius ir užtikrinti jų saaugumą.

 

Gelbėjimosi planas užgimė po pirmojo pavojaus sirenų gausmo Kyjive. Gunta Anča, Latvijos skėtinės negalios organizacijos „Sustento” vadovė, sulaukė telefono skambučio.

 

„- Gunta, aš negaliu patekti į slėptuvę, stoviu prie laiptų, žmonės, apimti siaubo, bėga pro šalį.” – kitame laido gale verkė bičiulė Tatjana Barancova, Ukrainos Vyriausybės įgaliotinė žmonių su negalia teisių klausimams. Po traumos judanti neįgaliojo vežimėliu ir iki tos dienos gyvenusi aktyvų visuomeninį, politinį gyvenimą, ji atsidūrė šimtų tūkstančių, nuo kitų valios priklausomų, tėvynainių padėtyje.

 

Gunta patarė nedelsiant trauktis iš karo apimtos šalies. Netrukus buvo surinkta 16 žmonių grupė. Tarp jų – trys vežimėliu judantys žmonės, dviejų savaičių kūdikis, jo motina, kamuojama gimdymo komplikacijų, ir pagyvenusi moteris.

 

Toji vyresnio amžiaus moteris visą kelią sėdėjo tarp dviejų sėdynių eilių autobusiuke ant plastikinio puodo, pasisodinusi du savo anūkus ant kelių. Vienas jų – autistiškas berniukas, praklykė iki pat Lenkijos. Kelionė užtruko dešimt dienų, nors jie beveik nesiilsėjo.

 

„Pasiekus Rygą visiems jau reikėjo vaistų, vaikai sirgo” – pasakoja Tatjana. „Mano vyrą iškart išgabeno į ligoninę dėl sunkaus inkstų uždegimo, nes kelyje beveik nebuvo galimybės naudotis tualetu. Ir tai yra vienas didžiausių iššūkių žmonėms su negalia ekstremaliose situacijose.”

 

Latvijoje juos priglaudė Samariečių ordinas, šeimos galėjo pasirinkti po atskirą kambarį. Buvo įrengtas net biuras, atvežta reikalinga technika. Spausdintuvas veikė kone be perstojo:  „Yra tekę vienu ypu daryti dokumentų kopijas penkiems šimtams žmonių, kurie kirto sieną.” – prisimena Tatjana.

Tatjana Rygoje įkurtame biure, kuriame padėjo kitiems negalią turintiems ukrainiečiams

Tatjana Barancova Rygoje įkurtame biure

Rygoje moteris ėmėsi padėti kitiems nuo karo bėgantiems tautiečiams. Teko imtis dieną naktį besitęsiančios skirting atvejų vadybos. Istorijos, dėl kurių su ja susisiekdavo, nors panašios viena į kitą, kaskart sukrėsdavo: “Pavyzdžiui, gaisrininkai išneša žmones iš pastatų, perduoda vežantiems į evakuacinius traukinius, bet be galimybės pasiimti savo vežimėlį, nes tiesiog nėra vietos. O atvykus į svetimą šalį, jų niekas nelaukia.”

 

Kai kuriose valstybėse, vadovaujantis vaiko teises ginančiais įstatymais, buvo išskirtos šeimos. Fizinę negalią turintys karo pabėgėliai apgyvendinti psichoneurologinių ligų gydymo ir globos įstaigose. „Prie to negali priprasti” – sako Tatjana, nuo karo bėgusi jau antrąkart. 2018-aisisais, Rusijos karinėms pajėgoms užėmus gimtąjį Luhanską, jos šeima pasitraukė į Kyjivą.

 

Bet šįkart – sunkiau ir morališkai, ir fiziškai. Ukraina – didžiulė, jų ekipažas įveikė per 1000 kilometrų vien iki Lenkijos sienos. Tai buvo antrasis sustojimas po trumpo atokvėpio Lvive. Ir pirmasis, kur niekam nereikėjo miegoti autobusiuke, spaudžiant naktiniams ankstyvo pavasario šalčiams.

 

Maršrutas link Rygos tęsėsi per Alytų. Kad kelyje į jos miestą iš Ukrainos vyksta žmonių su negalia grupė, Klementinai Gruzdienei, Alytaus “Lietaus vaikų” asociacijos vadovei, pranešė Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė.

 

Klementina prisimena kad konkrečių poreikių niekas neperdavė: „Nebuvo tam nei laiko, nei ryšio galimybių. Žinojau tik, kad važiuoja žmonės, kad reikia juos apnakvydinti, nes tuomet įkurtas pirmasis Alytaus Registracijos centras visiškai nebuvo pritaikytas turintiems judėjimo negalią.“

Klementina Gruzdienė

Klementina Gruzdienė

Pagalbos alytiškė ieškojo visur, ir kone praradusi viltį net svarstė ukrainiečius nukreipti į Vilnių. Bet buvusios miesto Socialinės paramos skyriaus vadovės dėka, sutarta su profesinio rengimo mokyklos bendrabučiu, kuris ukrainiečiams atidavė pirmą renovuoto pastato aukštą su pritaikytais vonios ir tualeto kambariais.

 

„Kai jie atvyko, buvo visiška naktis. Pervargę, neįprastai tylūs” – prisimena Klementina.

„Tatjana nekalba angliškai, o aš – tik šiek tiek rusiškai. Bet susikalbėjome, net sudarėme būtinų vaistų sąrašą likusiems Ukrainoje, kuris vėliau perduotas humanitarinę pagalbą gabenančioms organizacijoms.

 

Alytaus Registracijos centre dirbę savanoriai pristatė maisto davinius, higienos priemonių, žinomi žmonės paskelbė apie paramos poreikį ir surinko bei perdavė veido priežiūros priemonių, kosmetikos, nebūtinų, mažų, bet taip reikalingų “buvusio gyvenimo” simbolių.

 

Išvykus Tatjanos grupei, Klementinos vadovaujami “Lietaus vaikai” tarėsi su pabėgėlių apgyvendinimą organizavusia iniciatyva „Stiprūs kartu”, kad šie aiškintųsi atvykstančių žmonių poreikius, reikalingas paslaugas ir informuotų apie tai negalios organizacijas.

 

“Tuo metu jau buvo žinoma apie pavienes žmonių su negalia „gelbėjimo” iniciatyvas. Valstybė dar nekoordinavo tokių veiksmų, o pavienės iniciatyvos buvo vykdomos neapgalvotai, paimant žmones iš Lenkijos pasienio be jokio tolesnių veiksmų plano, į nepritaikytus, net nešildomus būstus, toli nuo reikalingų paslaugų” – pasakoja Klementina Gečienė.

 

„Pasimetimas tuomet buvo visuotinis.”- sako Klementina, “Iš kitų savivaldybių man net skambindavo klausti, kokias paslaugas jos pačios turėtų teikti karo pabėgėliams su negalia.”

Dabar, pasak moters,  apie pasiruošimą ekstremalių situacijų atveju skelbiama visų šalies savivaldybių tinklalapiuose. Alytaus Registracijos centras perkeltas į bvusius vaikų globos namus, kur aplinka pritaikyta žmonėms su negalia.

 

Tatjana taip pat užsimena apie valstybinį civilinės saugos planą, sukurtą ir patvirtintą po nepripažintų Rusijos karinių veiksmų Rytų Ukrainoje 2018-aisiais. Į aprašus tuomet įtrauktos visos socialinės grupės, atspindėta negalių įvairovė.  Tačiau, moters teigimu,  tai nesuveikė ištikus plačios apimties karo veiksmams.

 

Jungtinių Tautų Asamblėjoje Ženevoje Tatjana Barancova pristatė žmonių su negalia gelbėjimo veiksmų planą ir pačios praeitą evakuacinį maršrutą, kuriuo iš šalies išvesta dar apie tūkstantis nuo karo bėgusių žmonių su negalia.

Tatjana Barancova Jungtinių Tautų būstinėje, Ženevoje

Tatjana Barancova Jungtinių Tautų būstinėje, Ženevoje

„Būtina, kad į valstybinės reikšmės planų rengimą kaip ekspertai būtų įtraukti žmonės su negalia ir/ar jiems atstovaujančios organizacijos.” – tvirtina Tatjana.

 

Abi mūsų pašnekovės dalyvaus NŽTF diskusijoje „Pažeidžiamų asmenų teisių apsauga grėsmių akivaizdoje”, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, konferencijų salė, 5 aukštas, 10.15-11.30 val.

Būtina registracija

 

 

 

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *