Tokį klausimą parsivežė mūsų kolegės iš Rygoje vykusios tarptautinės diskusijos „Moterų su negalia judėjimas Europoje ir Baltijos šalyse“.
Konferencijos dalyvės dalinosi patirtimi, įrodančia, kad Europoje į moteris su negalia nežiūrima kaip į moteris – jos neįgalios, tuo metu žmonių su negalia pasaulyje jos – moterys. Taip atsiranda dviguba diskriminacija: ir kaip moters, ir kaip žmogaus su negalia.
Daugelyje Europos Sąjungos šalių mergaitės su negalia, sulaukusios 13 metų, sterilizuojamos, vis dar bijoma tokių moterų lytiškumo ir nepatikliai vertinama jų motinystė.
Estijoje ir Latvijoje moterų su negalia judėjimai veikia beveik 10 metų. Jie vienija moteris, merginas, mergaites, jų tėvus ar globėjus. Šios organizacijos veikia tiek neformaliojo užimtumo srityje (rankdarbių, šokių, dainų būreliai), tiek politiniu lygiu. Pavyzdžiui, latvės siekia palankesnio įstatymo motinoms su negalia, o Estijoje aktyviai veikiama įdarbinimo srityje.
Su kokiomis problemomis ir kliūtimis susiduria moterys su negalia Lietuvoje? Gal ir Lietuvoje būtų prasminga įkurti moteris vienijančią organizaciją? Kokia galėtų būti jos veikla? Labai laukiame jūsų įsitraukimo į diskusiją.
