Antradienį, gegužės 19 d., LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patalpose įvyko projekto „Negalios NVO ir valdžios sektoriaus bendradarbiavimas, tobulinant paslaugų teikimą neįgaliesiems bendruomenėse, taikant Švedijos bendradarbiavimo tarp sektorių modelį DARBOTVARKĖ 50“ baigiamoji konferencija.
Projektą įgyvendino asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“, bendradarbiaujant su Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, Lietuvos savivaldybių asociacija ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Neįgaliojo sampratos pokytis: nuo medicininio požiūrio iki socialinio negalios modelio teisinio reglamentavimo
Pradėdama konferenciją Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė priminė, kad DARBOTVARKĖ 50 remiasi 3 pagrindiniais principais: žmogaus teisių ir lygių galimybių principu, partnerystės ir bendradarbiavimo skatinimu ir politikos negalios strategijos parengimu bei įgyvendinimu – nuosekliais žingsniais nuo idėjos iki rezultato.
Pasak D. Juodkaitės, kiekvienam žmogui su negalia turi būti užtikrinamos visos žmogaus teisės. Tarptautinė žmogaus teisių sistema vystėsi atliepiant poreikį įtvirtinti pažeidžiamų visuomenės grupių teises ir užtikrinti jų apsaugą įvairiais dokumentais, tarp jų ir 2006 m. Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencija (Konvencija). Šiuo dokumentu buvo įtvirtinti vieningi žmonių su negalia teisių įgyvendinimo standartai, kurių privalo laikytis visa pasaulio bendruomenė. Vadovaujantis Konvencija požiūris į žmogų su negalia turi būti grįstas ne vien atskirais tokio žmogaus poreikiais ir jų patenkinimo galimybėmis arba trukdžiais, o, visų pirma, teisiniais principais dėl pagrindinių žmogaus teisių ir lygių galimybių užtikrinimo visiems. Taigi nuo medicininio požiūrio į neįgalųjį pereinama prie socialinio negalios modelio teisinio reglamentavimo. JT Neįgaliųjų teisių konvencija yra ratifikuota 25 Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Valstybių įsipareigojimas laikytis Konvencijos nuostatų reiškia, kad valstybės ne tik vykdo dokumento nuostatas, bet ir atsiskaito už įgyvendintas veiklas Konvencijos stebėseną vykdančiam Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui.
Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė pabrėžė svarbą visapusiškai pripažinti, kad negalia nėra vien tik žmogaus bruožas, tai – socialinio konteksto išraiška.
JT Neįgaliųjų teisių konvencija skirta plačiam žmonių ratui. Principinės nuostatos teigia, kad žmogus su negalia yra teisių – tokių pačių ir visų, kokias turi ir negalios neturintys visuomenės nariai – turėtojas. Pagal tai būtina suprasti, kad žmogų su negalia apibrėžia, visų pirma, jo žmogiškas orumas, o ne turima negalia.
Taip pat akcentuota, kad Konvencija turi būti įgyvendinama bendradarbiaujant su žmonių su negalia organizacijomis: bendromis pastangomis ieškoma, ką reikėtų keisti, tobulinti kiekvienoje savivaldybėje ir valstybės mastu. Toks bendradarbiavimas grindžiamas pripažinimu, kad nėra geresnio eksperto negalės srityje už patį žmogų, turintį negalią.
SADM: bendradarbiavimas su NVO tampa norma
Konferencijoje dalyvavusi Jolanta Šliužienė, Neįgaliųjų reikalų departamento prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) direktorės pavaduotoja, kalbėjusi apie ministerijos bendradarbiavimo su nevyriausybiniu sektoriumi faktus, pabrėžė, kad bedradarbiavimas su šalies neįgaliųjų nevyriausybinėmis organizacijomis jau yra tapęs norma. Bendradrabiavimo praktikoje – finansuojami ir įgyvendinami įvairūs projektai. Pavyzdžiui, SADM skaičiavimais, per 2014 metus žmonių su negalia organizacijų dėka, vykdant socialinės reabilitacijos paslaugų bendruomenėse projektus, pagalba pasiekė apie 36 tūkst. neįgaliųjų visoje Lietuvoje. Iš valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšų yra skiriamas finansavimas ir būsto pritaikymui. Statinių ir pastatų pritaikymo neįgaliesiems vertinimą, mobilumo didinimo projektus vykdo konkursuose atrinktos nevyriausybinės organizacijos, taip prisidėdamos prie valstybės funkcijų įgyvendinimo. Tamprus nevyriausybinių organizacijų bendradrabiavimas vykdomas ir pačiame departamente: periodiškai organizuojami departamento vadovybės susitikimai su neįgaliųjų organizacijų atstovais.
Savivaldos ir NVO nuomonė dėl bendradarbiavimo išsiskyrė
Į konferencijos programą buvo įtrauktas ir aktualaus tyrimo pristatymas. Darbo ir socialinių tyrimų instituto atstovė Julija Moskvina pristatė studijos apie paslaugų žmonėms su negalia teikimo situaciją Lietuvoje, kurią įgyvendindamas projektą užsakė Lietuvos neįgaliųjų forumas, rezultatus.
Statistikos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyena virš 250 tūkst. neįgaliųjų (neįgalūs vaikai bendrame vaikų skaičiuje sudaro 4 proc., neįgalieji suaugę bendrame suaugusiųjų skaičiuje – beveik 9 proc.). Pasak ekspertės, į pagalbą neįgaliesiems yra įtraukta didelė visuomenės dalis. Tyrimas atskleidė, kad paslaugos žmonėms su negalia, deja, sudaro nedidelę dalį paramos, didžioji dalis jos teikiama socialinių išmokų forma. Nevyriausybinis sektorius šalies socialinėje sistemoje didžiausia spraga įvardina socialinės globos sritį. Didžiausias išreikštas nepatenkintas poreikis susijęs su tinkamu aplinkos pritaikymo trūkumu.
Ypatingas akcentas – itin trūksta individualizuotų paslaugų šeimai, kurioje gyvena žmogus su negalia. Studijos duomenimis, nevyriausybinės organizacijos itin retai įtraukiamos į socialinių paslaugų teikimo proceso planavimą, strategijos kūrimą ir pan. Tyrimo dalyvių – NVO sektoriaus ir savivaldos atstovų – prašant įvertinti veiksmus, kurie stabdo bendradarbiavimą tarp nevyriausybinių organizacijų ir savivadybių, nuomonės išsiskyrė. Savivaldos atstovai nurodė, kad esama nesusikalbėjimo tarp pačių nevyriausybinių organizacijų, be to, vis dar trūksta šių organizacijų darbuotojų kompetencijų rengiant paraiškas finansavimui gauti. Savivaldybės nevyriausybinį sektorių mato kaip subjektą, kuriam trūksta įgūdžių efektyviai dalyvauti socialinės integracijos sistemoje teikiant paslaugas, įgyvendinant projektus ir kt.). Kita vertus, nevyriausybinių organizacijų atstovai prioritetizavo finansavimo trūkumą, siekiant užtikrinti pradėtų veiklų testinumą. Apibendrinant bendradrabiavimo situaciją galima teigti, kad tiek viena, tiek kita pusė, vertindama bendradarbiavimo procesą, akcentuoja skirtingą turinį ir numato prieštaringą problematiškumą.
Tarp tyrimo išvadų minėtina, kad socialinių paslaugų neįgaliesiems poreikis augs ir plėsis.
Su visais atliktos studijos rezultatai Lietuvos neįgaliųjų forumas supažindins jau netrukus.
Vis dar skęstame bazinės informacijos stygiuje
Ekonomistė Liubovė Murauskienė, Vilniaus universiteto atstovė, pateikusi įžvalgas dėl pagalbos teikimo žmonėms su negalia gerinimo galimybių bendruomenėje, prajuokino susirinkusią auditoriją pasakodama informacijos paieškos kelią. Bandydama surinkti kuo tikslesnius duomenis dėl pagalbos neįgaliesiems, Statistikos departamento specialistų buvo nukreipta į SADM, šios ministerijos darbuotojų – į LR Finansų ministeriją, o čia išgirdo raginimą kreiptis į vieną iš anksčiau užklaustų institucijų. Todėl patys naujausi duomenys ekonomistei tapo neprieinami.
Specialistės skaičiavimais, iš virš 255 tūkst. žmonių su negalia bendruomenės 2012 m. pagalbą į namus gavo tik 2822 darbingo amžiaus suaugusiųjų ir 134 vaikai su negalia. 13 400 darbingo amžiaus suaugusiųjų ir 2700 vaikų su negalia tąmet lankė dienos centrus. 2011 metų duomenimis, skaičiuojama, kad paslaugas teikė 1800 nereliginių, daugiau nei 1000 religinių bendruomeninių organizacijų – iš viso apie 54 proc. paslaugų. Vis tik klausimas lieka principinis – ar žmonių su negalia poreikiai yra patenkinami?
Pagal socialinių paslaugų finansavimą savivaldybėse nevyriausybinėms organizacijoms 2009 metais buvo skirta vos iki 3 proc. bendro finansavimo biudžeto.
L. Murauskienė pastebi, kad buvusiuose tyrimuose išsakoma mintis, kad dalis viešųjų paslaugų kartu su joms skirtu finansavimu galėtų iš savivaldybių lygmens būti perkeltos arčiau paslaugų gavėjų ir juos vienijančių organizacijų. Tačiau didžiausia kliūtimi tokiam perkėlimui tapo abejonės dėl to, kiek nevyriausybinės organizacijos gali užtikrinti žmonėms su negalia teikiamų paslaugų kokybę. Tačiau, kaip teigia ekonomistė, jei kokybę suprasime, vertinant ją ne tik esamo reglamentavimo viešajame sektoriuje pagrindu, bet žiūrėdami plačiau iš skirtingų požiūrio taškų, – pavyzdžiui, kad nevyriausybinės organizacijos geba teikti labiau individualizuotas paslaugas, būti arčiau žmogaus su negalia ir pan., – galbūt galėsime užtikrinti paslaugų kokybę tokią, kokios reikia pačiam neįgaliajam.
Kuo buvo naudinga DARBOTVARKĖ 50?
Konferencijoje savo bendradarbiavimo su savivalda patirtį pristatę Pasvalio, Kauno, Radviliškio rajonų, Alytaus ir Vilniaus žmonių su negalia nevyriausybinių organizacijų atstovai vieningai pabrėžė, kad projekto įgyvendinimas ir konkrečiai DARBOTVARKĖ 50 suteikė progą pagaliau pradėti periodiškiau kalbėti su savivaldybių atsakingais asmenimis dėl egzistuojančių ir stringančių neįgaliųjų problemų sprendimų. Problemos, kurios buvo identifikuotos specialių susitikimų metu, veik nesiskiria. Daugelis žmonių su negalia oraganizacijų savivaldai akcentavo aplinkos pritaikymo, specialaus transporto, žmonių su negalia įdarbinimo galimybių kliūtis. Taip pat kai kurių socialinių paslaugų teikimo strategijos stygių, integralios pagalbos paslaugų. Beveik visi pasisakę atstovai minėjo, kad apskritai sudėtinga gauti informaciją, kiek tiksliai žmonių su negalia yra konkrečiuose regionuose – tikslios statistikos itin trūksta, nėra, atrodytų, įprastų tokios pažeidžiamos žmonių grupės duomenų bazės.
Apibendrinant pačių neįgaliųjų mintis, minėtina, kad pagalbos yra daug: yra daug organizacijų, įvairių paslaugų, ypač informavimo, konsultavimo ir atstovavimo srityse. Tačiau niekas tiksliai nežino svarbiausio – o kokie yra tikrieji žmonių su negalia poreikiai, kiek tokių žmonių ir kaip kiekvienam įmanoma gauti individualizuotas paslaugas.
Taigi esama ryškių problemų dėl informacijos stokos, bendradarbiavimo tarp organizacijų trūkumo, tęstinumo nebuvimo ir, svarbiausia, kompleksinės-individualios pagalbos trūkumo.
Lietuvos neįgaliųjų forumas tikisi, kad projekto rėmuose parengus DARBOTVARKĘ 50, kiekviena savivaldybė, identifikavusi konkrečias problemas savo regione, galės tęsti pradėtus darbus ir, visų pirma, parengti aiškias strategijas dėl to, kaip padėti žmogui su negalia, užtikrinant pagrindines jo teises.
