Neįgaliųjų teises ginančių organizacijų, kitų suinteresuotų įstaigų ir institucijų atstovai buvo pakviesti į Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) narių parengtą šešėlinės (alternatyvios) ataskaitos apie tai, kaip mūsų šalyje įgyvendinama Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencija, pristatymą. Atskleista nemažai skaudulių, kai kurie iš jų, pasak pranešėjų, taisytini nedelsiant.
Šešėlinė ataskaita – alternatyva oficialiajai
LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė priminė, kad kiekviena valstybė, ratifikavusi JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, JT Neįgaliųjų teisių komitetui periodiškai privalo pateikti ataskaitą apie tai, kokių priemonių buvo imtasi įsipareigojimams pagal šią Konvenciją įgyvendinti ir kokios pažangos pasiekta. 2016 m. balandį JT Neįgaliųjų teisių komitetas svarstys oficialią Lietuvos ataskaitą apie Konvencijos įgyvendinimą ir pateiks išvadas bei rekomendacijas, ką reikia daryti, kad būtų geriau užtikrinamos neįgaliųjų teisės.
Kiekviena šalis turi teisę pateikti ir šešėlinę ataskaitą, kurioje pilietinė visuomenė gali atskleisti klausimus, neaptartus ar netinkamai atspindėtus valstybės ataskaitoje. Čia didelis vaidmuo tenka neįgaliųjų organizacijoms. Šiuo metu JT yra pateikta 21 oficiali ir 46 šešėlinės įvairių šalių ataskaitos (beje, Azerbaidžanas yra pateikęs net 7 šešėlines ataskaitas, Švedija – 5).
Lietuvos šešėlinės ataskaitos rengimą ėmėsi koordinuoti LNF. Įvairių neįgaliųjų organizacijų atstovai pateikė savo vertinimus, kaip laikomasi Konvencijos nuostatų užtikrinant neįgaliųjų teises į prieinamumą, lygybę prieš įstatymą, galimybes gyventi savarankiškai, būti ugdomam, gauti tinkamas sveikatos paslaugas, dalyvauti politiniame ir visuomenės gyvenime ar darbo rinkoje. Visose šiose srityse įžiūrima daug trūkumų.
Bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova atkreipė dėmesį, kad nors oficialioje ataskaitoje išsamiai aptarti galiojantys teisės aktai, niekur nepaminėti poįstatyminiai dokumentai ir jų įgyvendinimas. Nėra minimos kylančios problemos ir galimi jų sprendimo būdai. D. Migaliovos manymu, neįgalieji ar jiems atstovaujančios organizacijos tik formaliai įtraukiamos į sprendimų priėmimus visuose valstybės valdymo lygmenyse (neveiksni Neįgaliųjų reikalų taryba, labai mažai neįgaliųjų tarybų prie savivaldybių ir pan.). Be to, daug neįgaliųjų neturi galimybės išreikšti savo valios rinkimuose.
Sveikatos sistema – su spragom
Nemažai skaudulių esama sveikatos sistemoje. Šios srities ataskaitą rengusi VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Ugnė Grigaitė atkreipė dėmesį, kad nėra užtik-rintas sveikatos paslaugų prieinamumas visiems. Viena iš problemų – dar daug sveikatos priežiūros įstaigų nepritaikytos neįgaliųjų (ypač fizinę negalią turinčiųjų) poreikiams. LNF atliktas tyrimas parodė, kad daugiausia problemų kelia įvairių sveikatos priežiūros įrenginių (rentgeno, echoskopo aparatų, ginekologo kėdės ir kt.) nepritaikymas. Judėjimo negalią turintiesiems sunkiai pasiekiamos ir odontologo paslaugos.
Dar dažnai susiduriama ir su gydytojų nekompetencija sprendžiant specifinius klausimus, medicinos specialistai ne visada atsižvelgia į individualius neįgaliųjų poreikius, pasitaiko ir stigmatizuojančio požiūrio.
U. Grigaitės teigimu, ypač daug problemų psichikos sveikatos srityje: nėra nuoseklių sveikatos stiprinimo ir psichikos sutrikimų prevencijos programų, neveikia savižudybių prevencijos strategija, sunku pasinaudoti psichologo ir psichoterapeuto konsultacijomis.
Sanatorinės paslaugos asmenims su įvairiomis negaliomis, jų pačių nuomone, labai reikalingos ir naudingos. Tačiau net ir gavus kelialapį į sanatoriją, sudėtinga pasinaudoti paskirtomis procedūromis. Ypač daug sunkumų, o taip pat ir pažeminimo šioje srityje patiria asmenys su judėjimo negalia (nėra pritaikytos procedūrų vietos, įrenginiai, o kartais net įėji-mas į pastatą). Autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams sanatorinis gydymas net neskiriamas.
Trūksta ir tinkamo požiūrio, ir specialistų
Problemas švietimo srityje pristatė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė Audronė Jozėnaitė. Jos manymu, vienas didžiausių švietimo skaudulių – pernelyg dažnai skiriamas mokymas namuose.
Pasak A. Jozėnaitės, pedagogams bendrojo lavinimo mokyklose labai trūksta informacijos apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymą, nemažai jų apie integruotą mokymą atsiliepia skeptiškai. Be to, jau 10-metį apskritai neruošiami aklųjų mokytojai tiflopedagogai, labai trūksta mokančių ir galinčių dirbti su neįgaliaisiais specialiųjų pedagogų, gestų kalbos vertėjų, dar mažai pedagogų padėjėjų.
Didelė problema, ypač regionuose, mokymosi aplinkos ir priemonių pritaikymas, silpna profesinio mokymo grandis. Bene geriausiai neįgaliųjų poreikius atitinka universitetai, tačiau ir čia vis dar sunku integruotis klausos negalią turintiesiems.
Terminas „nedarbingas“ – diskriminuojantis
Teisininkė Audronė Balsiukienė pristatė neįgaliųjų užimtumo problemas. Kontraversiškiausių vertinimų sulaukia tos sritys, kurioms skiriama daugiausiai lėšų (profesinė reabilitacija ir socialinės įmonės), nes neįgaliųjų įdarbinimo rezultatai neatitinka lūkesčių. A. Balsiukienės manymu, pats terminas „nedarbingas“ yra diskriminacinis: ir sunkiausią negalią turintieji kurioje nors srityje gali būti darbingi. „Nedarbingo“ statusą turintieji dažnai susiduria su diskriminacija ir ieškant darbo (darbdavys išsigąsta šio įrašo neįgaliojo pažymėjime ir atsisako įdarbinti), ir darbo biržoje (šie žmonės nėra registruojami kaip bedarbiai, tik kaip ieškantys darbo, dėl to neturi teisės į nedarbo išmoką). Pasigendama ir aktyvesnės darbo biržos veik-los padedant įdarbinti neįgaliuosius, trūksta paslaugų (pvz., asistento, palydinčio į darbą, padedančio dirbant) ir pan.
Būti savarankiškiems trukdo nepritaikyta aplinka
Kaip parodė LNF apklausa, aplinkos (tiek fizinės, tiek informacinės) prieinamumas – viena aktualiausių problemų. Didžiausi skauduliai – viešųjų erdvių (keliai, gatvės, šaligatviai) ir transporto (traukinių, autobusų ir kt.) prieinamumas (daugiau nei 60% respondentų atsakė, kad tai blogiausiai pritaikyti objektai).
Pasak šešėlinės ataskaitos dalį apie aplinkos pritaikymą rengusios Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentės Irenos Pranskevičiūtės, neįgaliesiems neprieinama apie pusė visuomeninės paskirties pastatų, viešosios infrastruktūros objektų. Pažangą šioje srityje stabdo tai, kad LR teisės aktuose nėra numatyta prievolė pritaikyti esamus pastatus neįgaliųjų poreikiams, jei objekto savininkas arba naudotojas neturi poreikio renovuoti arba rekonstruoti pastatą. Dar viena problema – nėra griežtos pastatų pritaikymo neįgaliesiems kontrolės. Per lėtai pritaikomas ir neįgaliųjų būstas – šis poreikis tenkinamas tik 45%.
I. Pranskevičiūtės teigimu, itin didelė problema – tarpmiestinio transporto paslaugų neįgaliesiems trūkumas.
Nepakankama šių paslaugų pasiūla ir miesto ar rajono ribose. Dar mažai prieinama ir informacinė aplinka – neįgaliesiems nepritaikytos net aktualiausios viešųjų paslaugų ir žiniasklaidos interneto svetainės, nėra specialistų, kurie galėtų konsultuoti, kaip jas pritaikyti. Kurtiesiems neprieinamos televizijos ir radijo laidos (labai mažai programų titruojama), jiems sunku išsikviesti pagalbos tarnybas ir pan.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nors per pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta, kad priartėtume prie Konvencijos standartų, dar reikia padaryti labai daug darbų. Bene visi kalbėjusieji pabrėžė, kad didžiausia problema, stabdanti pažangą – tarpžinybinio bendradarbiavimo stoka. Nėra bendro problemų koordinavimo ir vieningos strategijos. Galbūt tokiu vienijančiu veiksniu taptų jau kurį laiką siūloma įsteigti Neįgaliųjų teisių komisija prie Vyriausybės, į kurią įeitų ministrai arba viceministrai, Lietuvos savivaldybių asociacijos, skėtinių neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų atstovai, mokslininkai.
Pirminis šešėlinė ataskaitos variantas jau parengtas, tačiau ji dar bus pildoma. JT Neįgaliųjų reikalų komitetui dokumentas bus pateiktas kitų metų pradžioje, likus keletui mėnesių iki oficialios ataskaitos svarstymo.
Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.
„Bičiulystė“, 2015, Nr. 17; www.biciulyste.lt
