2009 m. vasario 3 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje pristatyti tyrimo „Galimų diskriminacijos apraiškų, naujai numatytų Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatyme, bei visuomenės tolerancijos įvairioms socialinėms grupėms įvertinimas ir lyginamoji analizė“ rezultatai.
Tyrimo metu buvo apklausta 1040 15-74 metų Lietuvos gyventojų, tirtos visuomenės nuostatos įvairių socialinių grupių atžvilgiu, diskriminacijos suvokimas, žinios apie būdus, kaip gintis susidūrus su diskriminacija. Dauguma apklaustųjų nenurodė, kad nenorėtų gyventi kaimynystėje ar dirbti vienoje darbovietėje su pateiktų galimai diskriminuojamų grupių atstovais. Nurodžiusiųjų, kad nenorėtų, jog kaimynystėje gyventų romai, buvo 49 proc. (kad dirbtų toje pačioje darbovietėje, nenorėtų 38 proc.), iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys 49 proc. (atitinkamai 36 proc.), homoseksualūs asmenys 44 proc. (34 proc.), asmenys su psichikos negalia 44 proc. (46 proc.), Jehovos liudytojai 36 proc. (27 proc.). Kaimynų kinų nenorėtų 23 proc. (kad dirbtų toje pačioje darbovietėje, nenorėtų 20 proc.), juodaodžių 24 proc. (19 proc.).
Taip pat buvo tirta, ar žmonės pateisintų darbdavį, jei jis nepriimtų asmens į darbą dėl jo tam tikrų savybių, netiesiogiai susijusių su pareigų keliamais reikalavimais. Paaiškėjo, jog kartais ar visada pateisintų darbdavį 68 proc. apklaustųjų, jei jis nepriimtų į darbą grįžusio iš įkalinimo įstaigos žmogaus, 62 proc. – nemokančio lietuvių kalbos, 54 proc. – neįgalaus, 49 proc. – homoseksualaus, 48 proc. – seno, 35 proc. – jauno.
Mažiausiai diskriminacijos apraiškų visuomenėje, tyrimo duomenimis, matoma buityje – kavinėje, parduotuvėje (12 proc.), gatvėje, viešajame transporte (16 proc.), o daugiausia – darbo santykių (50 proc.), teisėsaugos (40 proc.), sveikatos priežiūros teikimo srityje (35 proc.). Pasak tyrimo autorių, darbdaviai nebūtinai yra nusiteikę prieš kitokius asmenis, tačiau neretai įrengti jų darbo vietai reikia daugiau pastangų, skirti daugiau dėmesio, todėl čia plati dirva valstybės remiamam įdarbinimui.
89,9 proc. apklaustųjų teigė per pastaruosius 12 mėn. nepatyrę diskriminacijos ar persekiojimo, 6,9 proc. nurodė, kad tai patyrė. Dažniausiai pagrindu buvo nurodyta diskriminacija dėl lyties (taip pat šeiminės padėties, vaikų), kalbos, amžiaus ir negalios. Apskritai kada nors patyrę diskriminaciją nurodė 17,4 proc., taigi, galima teigti, jog diskriminacijos apraiškų respondentų gyvenime mažėja. Tačiau žmonės linkę nutylėti tokius atvejus. Iš tų, kurie teigė patyrę diskriminaciją, pranešė apie įvykį 10,3 proc., nutylėjo 67,7 proc., negalėjo atsakyti 22 proc. Dažniausiai minėtos nepranešimo priežastys – respondentas nežinojo, kaip ir kam pranešti apie diskriminaciją, manė, jog nieks nepasikeistų, nieko ypatingo tame atvejyje nematė ar nutarė problemą spręsti savo jėgomis. 12 proc. bijojo sulaukti grasinimų iš tai padariusių asmenų. Tarp institucijų, kurios įvardintos kaip galinčios padėti diskriminuojamiems žmonėms, dažnai nurodyti teisėsaugos organai (28,8 proc.), Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga (12,4 proc.), įvairios kitos valstybės institucijos (9,9 proc.), paramos moterims organizacijos (9 proc.), žmogaus teisių organizacijos (8,2 proc.), pagalbos telefonai (6,4 proc.) ir kita. Tačiau net 76,3 proc. apklausiamųjų apskritai negalėjo įvardinti kokios nors konkrečios įstaigos.
Tyrimą atliko Darbo ir socialinių tyrimų institutas kartu su Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centru Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu.
Tyrimą galima rasti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svetainės www.socmin.lt skyriuje „Moksliniai tyrimai”.
Parengta pagal www.socmin.lt informaciją.
