Grašių ekonomika socialinėje apsaugoje

Naujienos 2024-02-12
”Nepykite, bet ubago sriuboje lašinių nerasite”,- pristatant jungtinį kreipimasi į aukščiausias šalies institucijas dėl Vyriausybės siūlomos mokesčių reformos, sakė Henrika Varnienė, Lietuvos negalios organizacijų forumo administracijos vadovė. Dėl nepakankamo biudžeto perskirstymo kenčia viešųjų paslaugų (sveikatos, kultūros, švietimo ir socialinės apsaugos) finansavimas, didelei daliai gyventojų tos paslaugos yra neprieinamos arba nekokybiškos.

Tokiai pozicijai pirmąkart susivienijo mokslo darbuotojai iš skirtingų universitetų bei skėtinės organizacijos, vienijančios per tūkstantį nevyriausybinių organizacijų ir profesinių sąjungų.

 

Socialinės politikos antirekordai

Akivaizdu, kad negalią turinčių žmonių rizika atsidurti skurde ar likti be darbo, visose šalyse yra dažnesnė nei asmenų be negalios. Šie žmonės patiria ir papildomas išlaidas, gyvendami jiems nepritaikytoje aplinkoje. Tačiau, Asmenų su negalia padėties apžvalgoje, parengtoje Europos negalios forumo (EDF), Lietuva paminėta tarp kelių Europos Sąjungos valstybių, kuriose padėtis nuo 2010-ųjų dar ir nuolat blogėjo.

Eurostat duomenimis, mūsų šalies BVP perskirstymo rodikliai – vieni blogiausių:

  • socialinei apsaugai skiriama 19,5 proc., kai ES vidurkis – 31,7 proc.
  • sveikatos apsaugai – 5,9 proc (ES 8,1 proc). Vien 2020-aisiais iš savo kišenės Lietuvos gyventojas primokėjo perpus daugiau nei vidutinis europietis: 28,69 proc (ES – 14,39 proc.).

Taip pat turime vieną didžiausių asmenų su negalia skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygių – 43 proc., o tai yra per 20 proc. punkto daugiau nei asmenų be negalios. 2018 m. skurdo rizikos lygis siekė 35 proc. ir buvo 13,7 proc. punkto didesnis nei ES šalių vidurkis. Didžiausias lyčių skirtumas tarp ES valstybių vėl gi, stebimas pas mus: kone 50 proc. moterų su negalia gyvena skurde, tai yra 14,4 proc. daugiau nei vyrų su negalia.

 Neadekvatus kainų augimo ir išmokų dydžio santykis

2022-aisiais, geopolitinei situacijai iškreipus rinkas ir didėjant infliacijai, drastiškai kilo maisto, šildymo, elektros kainos. Tačiau negalią turinčių žmonių pajamos augo kur kas lėčiau, nei asmenų, gaunančių socialinio draudimo pensijas (39,13 proc., palyginti su 54,51 proc.), nors maisto produktų ir paslaugų kainos visiems vienodos. Taip žmonės su negalia stumiami vis gilyn į socialinę atskirtį, į eiles gauti baigiančių galioti produktų iš „Maisto banko“, verčiami tapti kitų šeimos narių išlaikytiniais.

”Žmogui su negalia – kaip ir visiems – reikia ryte atsikelti, išlipti iš lovos, pasigaminti valgyti ir pavalgyti, nusiprausti, susišukuoti, vykti į darbą, studijas ar kitą užimtumą, pas gydytojus, naudotis tualetu, grižti iš darbo, turėti laisvalaikį,  o esant skausmo, nerimo epizodams – gauti specializuotą pagalbą” – H. Varnienė vardijo, rodos, savaime suprantamus dalykus.

Tačiau, dažno savarankiškumas yra apribotas negalios sukeltų pasekmių, todėl kokios nors rūšies pagalba yra neišvengiama. Už tas paslaugas (socialinės globos, priežiūros ar kt.) reikia primokėti. Bet gaunant rinkoje neatitinkančias pajamas, tas paslaugų prieinamumas mažėja iki minimumo arba darosi iš vis neįmanomas.

Diskrimuojantis dotacijų skaičiavimas

Ydinga ir tai, kad valstybės dotacijos socialinės globos paslaugų teikimui, yra susietos su bazine socialine išmoka. Ji mažai keičiasi; per šešerius metus padidėjo tik 11 eurų, nors bendros išlaidos augo kartais. Štai paslaugos teikėjų darbo užmokestis, kad ir koks menkas, bet kyla nuolat, ir tai dar viena priežastis, kodėl reikalingas paslaugas įperka vis mažiau žmonių.

Toks dotacijų skaičiavimas yra socialiai neteisingas ir diskriminuojantis.Viena iš negalios organizacijų siūlomų išeičių – atsieti bazinės socialinės išmokos dydžio skaičiavimą nuo skiriamų išmokų. Ji turėtų būti susieta su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje.

Taip pat, Europos Komisijos rekomendacijose valstybės raginamos investuoti į visų paramos struktūrų ir paslaugų, teikiamų plačiajai visuomenei, prieinamumą, kad žmonės su negalia galėtų kuo daugiau naudotis būtent jomis, o ne brangiomis specializuotomis paslaugomis, taip sumažinant papildomas su negalia susijusias asmenų išlaidas.

Tokiems pokyčiams reikalinga politinė valia. Nes valstybė stipri tiek, kiek stiprus silpniausias jos narys.

Straipsnis parengtas įgyvendinat projektą „Negalios skėčio stiprinimas – efektyviai advokacijai ir veiksmingai komunikacijai”, finansuojamą Aktyvių piliečių fondo, Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis.

Parengė Simona Aginskaitė ir Ramunė Šliuožaitė

*Straipsnis ruoštas, naudojantis šešėlinės JT Neigaliųjų teisių konvencijos ataskaitos medžiaga. Pakankamas gyvenimo lygis ir socialinė apsauga, 28 straipsnis. Tai – Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) pozicija dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Vienijantis 17 organizacijų, kurios atstovauja apie 300 tūkstančių žmonių su negalia, jų šeimų ir negalios situacijoje atsidūrusiųjų interesams, LNF atlieka JT Konvencijos įgyvendinimo stebėseną, teikia ataskaitas tarptautinėms ir šalies institucijoms, dalyvauja priimant sprendimus negalios politikoje nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu.

One Comment
  1. Už drąsą, ryžtą, teisybės paviešinimą, kova dėl žmonių su negalią teises Jums , mieli LNF darbuotojos gyvoms privalom pastatyti paminklus. AČIŪ

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *